Vytauto Kandroto nuotr.
Angle down Atgal

Dzūkijos nacionalinis parkas

Artėjant vasaros atostogoms ir ilgiesiems savaitgaliams, galima planuoti praleisti daugiau laiko gamtoje, prie vandens. Puiki tokių išvykų kryptis – Lietuvos nacionaliniai parkai. Tad ketvirtoji mano kelionė – į Dzūkijos nacionalinį parką, kuris yra gana arti ir Vilniaus, ir Kauno, bet dar nėra toks populiarus kaip Aukštaitijos ir Kuršių nerijos nacionaliniai parkai. Regioninį parką pasistengus galima aplankyti per vieną dieną, o štai nacionaliniam parkui apžiūrėti geriau skirti dvi–tris dienas ar apsistoti kaimo sodyboje dar ilgesniam laikui.

Pagrindinė geros savijautos sąlyga – neskubant mėgautis vasaros teikiamais malonumais: ilga diena, tyru miškų oru, pro medžių lapus krintančiais saulės spinduliais, kelionės prakaitą nusiplaunant vėsiame upių ir ežerų vandenyje.

Du lankytojų centrai

Dzūkijos nacionalinis parkas ypatingas ne tik tuo, kad tai didžiausia saugoma teritorija mūsų šalyje, bet ir tuo, kad turi du lankytojų centrus. Vienas jus pasitiks Merkinėje, kitas – Marcinkonyse. Pastarajame kaime taip pat veikia gamtos mokykla, įrengta Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ekspozicija.

Man patogiau į parką atvykti pro Merkinę, tad pirmoji mano stotelė – lankytojų centras joje. Kaip ir kituose parkuose, viduje jau nestebina įrengta moderni ekspozicija „Kur susibėga Dainavos girios upės“, supažindinanti su Dzūkijos upėmis, dzūkų gyvensena šalia jų, upių svarba Lietuvos istorijoje.

Marcinkonių lankytojų centras kitoks, skirtas girioms pristatyti. Jo ekspozicijų pagrindinė tema – miškingoji Dzūkijos nacionalinio parko dalis, šilų dzūkų gyvenimo būdas, amatai ir tradicijos. Apie juos galima sužinoti etnografinėje sodyboje, kurioje vykdoma edukacinė veikla, mokoma senųjų amatų. O Marcinkonių gamtos mokykloje galima pasilikti ilgiau – čia rengiamos stovyklos, gamtos pažinimo kursai, sudaromos sąlygos apsigyventi.

Merkinės žavesys

Palikus lankytojų centrą pirmiausia norisi savomis akimis pamatyti Nemuno ir Merkio santaką, tad kojos pačios užneša į Merkinės piliakalnį. Ant jo kažkada stovėjo viena svarbiausių Lietuvos pilių, o dabar atsiveria viena gražiausių panoramų, papuošusi ne vienos pažintinės knygos apie mūsų šalį viršelį. Nemuno kilpa ties Merkine suformuoja 12 ha Pastraujo salą, kurioje nuo balandžio šeimininkauja čia atplukdytos... avys. Ją galima apžiūrėti iš Merkinės apžvalgos bokšto.

Po Kirkilų „pusmėnulio“ Merkinės bokštas mano reitinge antrasis: saugūs nestatūs laiptai, daug tarpinių aikštelių, žavinga architektūrinė forma – bokšto projektuotojai metalinėmis konstrukcijomis siekė atkartoti susipynusias pušų lajas. Tiesa, pats Merkinės miestelis jau lieka atokiau, į akis iš pietryčių plieskia saulė, tad aiškiai įžiūrimas tik jo bažnyčios fasadas.

Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – seniausia Dzūkijoje. Istoriniuose dokumentuose ji minima nuo 1392 m. Nors ne kartą nukentėjusi ir perstatyta, šventovė itin vertinga savo vidine gotikine erdve. Jos 17×22 m halės lubas laiko keturi aštuonkampiai stulpai, o interjere saugomi penki dvitarpsniai altoriai bei du Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslai. Viename jų Marija vaizduojama kaip dangaus valdovė, o kūdikis – kaip pasaulio išganytojas.

Sugrįžtu į miestelio centrą. Su turtinga Merkinės istorija galima susipažinti krašto muziejuje, įrengtame buvusioje miesto rotušėje. Jauni išradingi muziejininkai šalia cerkve XIX a. paversto pastato sukonstravo net 5 m aukščio rotušės maketą, turėdami viltį, kad ateityje šis statinys bus atkurtas centrinėje miesto aikštėje.

Juodoji keramika

Jau ir pietūs, o aš vis dar negaliu atsisveikinti su Merkine. Baigdamas pažintį su miesteliu tradiciškai užsuku į neseniai atidarytą, bet jau spėjusią plačiai pagarsėti sendaikčių parduotuvę. Dažniausias mano grobis joje – nebrangios vinilinės plokštelės, bet sendaikčių mėgėjai čia ras neaprėpiamą istorija alsuojančių daiktų asortimentą – nuo stalo įrankių bei kitų virtuvės reikmenų iki didelių, žmogaus ūgį siekiančių vokiško vežimo ratų.

Po pietų manęs laukia užsakyta ekskursija pas juodosios keramikos meistrą Petrą Pretkelį. Jis gyvena ir dirba Zakavoliuose, ūksmingoje sodyboje už poros kilometrų į šiaurę nuo Merkinės. P. Pretkelis – juodosios keramikos puoselėtojo Miko Miliausko mokinys, perėmęs savo mokytojo sodybą ir mokantis šio archajiško amato susidomėjusius tautiečius bei užsienio svečius. Po įdomaus įžanginio pasakojimo meistras išvynioja drėgną molio luitą. Ilgai nelaukus tenka užsirišti prijuostę ir pirmąkart į rankas paimtas beformis molis virsta puodyne. Pojūtis nenupasakojamas. Nors XXI amžius, jaučiuosi, lyg būčiau atradęs naują civilizaciją. Vėliau išeiname į lauką, kur smėlėtame šlaite įrengta seniausia Lietuvoje juodosios keramikos degimo krosnis. Juodosios keramikos ypatybė – nesandaraus degto molio indo poras užpildo ne glazūra, o suodžiai, dėl kurių tokioje krosnyje išbuvę gaminiai įgauna tamsiai pilką spalvą.

Vakaras Liškiavoje

Popietė P. Pretkelio sodyboje praeina nejučia, o dar norisi apžiūrėti Liškiavą. Šis senas dzūkų kaimas kairiajame Nemuno krante šiandien garsėja įspūdingu sakraliniu ansambliu – Švč. Trejybės bažnyčia ir buvusiu dominikonų vienuolynu. Kupolinės bažnyčios viduje išlikę septyni rokoko stiliaus altoriai, kriptoje įrengtas nedidelis sakralinis muziejus, o stikliniuose karstuose ilsisi šiurpuliukus nugaroje sukeliantys skeletai.

Lankytinas ir piliakalnis-alkakalnis, ant kurio, kaip spėjama, gyveno jotvingiai. Nuo piliakalnio atsiveria įspūdinga Nemuno panorama. Šalia prieplaukos, kurioje švartuojasi laivas iš Druskininkų, pievoje guli mitologinis akmuo „Jaučio pėda“.

Kol saulė nenusileido, belieka pasiekti nakvynės vietą. Mėgstantiems komfortą verta apsistoti po karantino atgimusiuose Druskininkuose ar nacionaliniame parke išsibarsčiusiose kaimo turizmo sodybose. Mano pasirinkimas šį kartą – nakvynė senoje dzūkiškoje sodyboje. Nepraleidžiu progos išbandyti šeimininkų iškūrentą dūminę pirtį, kurioje iki šiol nėra atvesta elektra, ir maudynes šaltoje Ūloje.

Norintiems patirti tikrų žygeivių nuotykių rekomenduoju į kelionę pasiimti palapinę ir pernakvoti vienoje iš nacionalinio parko stovyklaviečių. Jų čia įrengta net 15, kai kurios iš jų nemokamos.

Antroji diena – etnografiniuose Dzūkijos kaimuose

Antrąją dieną paskiriu neskubiam etnografinių kaimų ir gamtos paminklų lankymui.

Margionys – gyvas, etnokultūrą puoselėjantis kaimas, kurio gyventojai klojimo teatre iki šiol stato spektaklius. Turistų dėmesį patraukia ir Lietuvio liepa, ir Margionių dravė. Kaimo gale telkšo vadinamasis „Bobos daržas“ – Skroblaus upelio ištakų šaltiniai. Skroblaus ilgis – vos 17 km. Pradėjęs savo kelionę prie Margionių, jis ją baigia atnešdamas į Merkį apie 700 litrų vandens per sekundę. Tai vienas vandeningiausių Lietuvos upelių, o jo santaka su Merkiu itin vaizdinga: atrodo, jog čia susilieja ne dvi, o keturios upės.

Nuošalus Musteikos kaimas garsėja senovinės bitininkystės tradicijomis. Bityne galima išvysti, kaip bitės prižiūrimos kelminiuose aviliuose. Daugiausia lankytojų ovacijų sukelia parodomoji drevinė bitininkystė. Žmogus medaus kopinėti lipa į medį, naudodamasis ne kopėčiomis, o tik iš virvių sukonstruotu geiniu. Su senovine bitininkyste supažindina ir netrumpas (3,3 km) pažintinis takas Musteikos kaimo apylinkėse.

Vis dėlto jėgas geriau pataupyti šalia Marcinkonių įrengtam Zackagirio (Dziackagirio) pažintiniam takui, kurio ilgis 13,8 km (galima pasirinkti 7 km arba 10,5 km atkarpą). Takas prasideda nuo Marcinkonių lankytojų centro, veda pro įspūdingas Grūdos upės kilpas, paslaptingą Aklaežerį, vėjo pustomą Klonių kalną (Gaidžio kopa). O aukštapelkės pavadinimas „Meškos šikna“ sudomins ir gamtininką, ir paprastą keliautoją – prie jo tiesiog būtina nusifotografuoti.

Marcinkonyse, be lankytojų centro ir etnografinės sodybos, dar galima apžiūrėti medinį geležinkelio stoties pastatą, kuris pastatytas 1861 m. ir tarnauja iki šiol. Būtent nutiestas geležinkelis nulėmė, kad XIX a. pabaigoje Marcinkonys išaugo. O gal paskaitę straipsnį ryšitės priimti iššūkį – palikti automobilį namų kieme ir į Dzūkijos nacionalinį parką atvykti traukiniu?

Už 10 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių yra gatvinis 48 sodybų Zervynų kaimas, vis tampantis autentiška filmavimo aikštele kino kūrėjams. Kaimą saugo septyni kryžiai, dzūkišku papročiu papuošti baltomis prijuostėlėmis. Jos rišamos įvairiomis intencijomis – prašant sveikatos, malonių ar norint susilaukti kūdikėlio.

Ūla ir jos akis

Apsukus ratą per Margionis, Musteiką, Marcinkonis ir Zervynas, kelionę simboliškai galima užbaigti prie Ūlos akies. Tai įspūdingas Dzūkijos šaltinis, esantis ant kairiojo Ūlos upės kranto tarp Mančiagirės ir Žiūrų.

Ūlos ilgis – 84 km, ji atiteka iš Baltarusijos ir netoli Mardasavo įteka į Merkį. Automobilių aikštelė įrengta šalia Ūlos atodangos, sustoję galite ją apžiūrėti iš viršaus. Miško takas veda per pėsčiųjų tiltą, ant kurio galėsite pastovėti virš Ūlos upės ir pamojuoti plaukiantiems baidarininkams, jei tik patys atsispirsite pagundai išbandyti vieną įspūdingiausių Lietuvos vandens trasų. Toliau takas veda prie nediduko, 3–4 m skersmens ežerėlio, kurio centre vanduo nuolat kunkuliuoja. Tačiau neapsigaukite – šalia atremta kartimi galima patikrinti, jog šaltinis gilus, jo dugno pasiekti nepavyksta.

Kiti nepaminėti objektai

Česukų piramidė, galima sakyti, paradoksalus objektas, kuriame susipynusi krikščioniškoji religija ir bioenergetika.

Roduka, Trasninkas, Puvočiai, Kašėtos – laiko mažai paliesti kaimeliai šalia 5011 kelio, vedančio iš Merkinės į Marcinkonis. Juose snaudžia autentiškos šilų dzūkų sodybos, saugomi šimtmetį skaičiuojantys kryžiai, o sutikti vietos gyventojai džiugina nuoširdžiu bendravimu. Puvočių kaimą galima apžiūrėti iš apžvalgos aikštelės, įrengtos telekomunikacijų bokšte.

Dėmesio verta ir 1880 m. Marcinkonyse pastatyta medinė Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia, turinti neogotikos bruožų.

Čepkelių rezervato pažintinis takas (1,5 km) suteikia galimybę nors akies krašteliu žvilgtelėti į vieną vertingiausių mūsų krašto objektų – Čepkelių raistą. Čia iš apžvalgos bokšto atsiveria didžiuliai miškingomis salomis iškaišyti padūmavusios pelkės plotai, o medinis takas nuveda į apžvalgos aikštelę. Rezervate galima lankytis tik lydint direkcijos darbuotojui arba licenciją turinčiam gamtos gidui.

Ką veikti?

Plaukti baidarėmis Ūlos, Merkio upėmis.

Išbandyti kitus senuosius amatus: šiaudinių sodų pynimą, žvakių liejimą, grikių duonos kepimą, sužinoti rąstinių namų statybos paslapčių.

Degustuoti dzūkiškus valgius – grikių bobą, bulvines bandas.

Šiemet netrūksta kaitros ir drėgmės, tad Dzūkijos giriose greitai pasirodys voveraičių ir baravykų, netrūks kitų grybų ir uogų.

Straipsnis parengtas pagal kelionių vadovą „Ypatinga Lietuva. Keliaujame po saugomas Lietuvos teritorijas“

Vytauto Kandroto nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite