Džiugą Tamašauską žino daugelis širvintiškių. Kaip nežinos, juk dar besimokydamas trečioje klasėje, jis išleido pasakų knygą „Sėkmės ratas“. Dalyvavusieji vis dar prisimena įspūdingą knygos pristatymą, kuris vyko šeimos draugų Maršalkų sodyboje Paširvinčio kaime. Susėdę kieme ant rąstų visi žiūrėjo pagal Džiugo pasakas sukurtą spektaklį, kurį režisavo aktorius Vaidas Maršalka, o vaidino visas būrys Širvintų kultūros centro saviveiklininkų. Praėjo septyneri metai, o ratas tebesisuka, Džiugas, nors ir skųsdamasis laiko stoka, vieną kitą pasaką vis parašo ir kaupia medžiagą antrai knygai. Neabejoju, knyga tikrai bus.

Džiugas šypsodamasis pasakoja, kad „Sėkmės ratas“ iš tikrųjų buvo jau antra knyga. Pirmą jis parašė ranka ir pats iliustravo dar anksčiau. Tai irgi, žinoma, buvo pasaka, ji vadinosi „Trys paršiukai“. Paklaustas, ar tebeturi tą pirmąją knygelę, Džiugas atsako teigiamai. Aišku, juk pirmas bandymas turi išlikti.

Kai kas gal pasakytų, kad labai jau ilgai tas knygos rašymas vyksta. Į tai galima būtų atsakyti, kad ir literatūros klasikai ne visi sugebėjo „kepti“ knygas vieną po kitos. Džiugas rašo pastoviai ir jo kūryba spausdinama. Štai 2011 m. jaunasis autorius dalyvavo konkurse „Jei prakalbėtų, daug pasakytų“. Jo rašinys apie verpimo ratelį ir močiutę, kuri verpdama moko anūkėlį, pelnė konkurso apdovanojimą ir buvo įtrauktas į geriausių kūrinių rinktinę. 2012 ir 2013 metais Džiugo Tamašausko pasakos publikuojamos knygose „Lietuvos vaikų pasakos“. Gal reikėtų jas vadinti ne pasakomis, o greičiau padavimais, nes viena jų vadinosi „Kaip atsirado Lietuvos vardas“, o antroji – „Viskas per musę“, pasakojanti apie Musės upės ir Musninkų miestelio pavadinimų kilmę. Džiugas pasakoja, kad jam nuo mažens labai patinka istorija, todėl ir jo pasakos daugiausia yra istorine tema. Šių metų pavasarį vaikinas dalyvavo įspūdingame renginyje Valdovų rūmuose. Čia buvo sukviesti visi jaunieji kūrėjai, kurių pasakos buvo skelbtos rinktinėse „Lietuvos vaikų pasakos“. Nustebino labai įdomi programa, dovanos, užsimezgė naujos pažintys.

Džiugo kūrybingumas reiškiamas ne tik rašymu. Jis jau seniai domisi biologija, dalyvauja konkursuose, atlieka įvairius bandymus ir jų pagrindu kuria filmukus. Jam labai patinka paukščiai, vaikinas yra Lietuvos ornitologų draugijos narys. Ne kartą Džiugas dalyvavo įvairiuose konkursuose šia tema, buvo laimėjęs kelionę į Vokietiją. Džiugo stebėjimų duomenys yra įtraukti į „Lietuvos perinčių paukščių atlasą“. Daugiausia jis stebi Širvintų apylinkės paukščius, bet naudojasi kiekviena proga patraukti ir toliau. Pavyzdžiui, prie Stavarygalos ežero, kur galima pamatyti į Raudonąją knygą įrašytas juodąsias žuvėdras.

Jaunasis ornitologas nepamiršta paukštelių lesinimo. Jis gyvena prie „Vaikystės stotelės“, todėl, kai buvo įrengta ši vaikų poilsio zona, Džiugas kreipėsi į rajono merę su pasiūlymu čia įrengti lesyklėlę. Merei jaunuolio siūlymas patiko ir lesykla buvo įrengta. Džiugas Tamašauskas džiaugiasi, kad lesintojų atsiranda, bet jam nerimą kelia kai kurių žmonių nenuovoka. Juk netinkamai lesinant, galima padaryti paukšteliams rimtos žalos. Jis siūlo lesinti saulėgrąžomis, zylutėms pakabinti nesūdytų lašinukų. O supeliję batonai, ar šventinio torto likučiai visiškai netinka, tokio lesalo tikrai nereikia. Beje, nereikia skubėti lesinti, kol paukščiai dar patys gali susirasti maisto, spalio mėnesį jiems žmonių pagalbos dar tikrai nereikia.

Paklausus apie mėgstamus dalykus, Džiugo atsakymas nustebina. Jam patinka kalbos, istorija, geografija, bet labiausiai domina biologija. Ir savo studijas bei profesinę ateitį vaikinas sieja su biotechnologijomis. Ne vienerius metus jį viliojo ornitologija, bet dabar jis „serga“ biotechnologijomis. O kūryba? Kūryba yra malonus laisvalaikio užsiėmimas, tokia, matyt, ir liks. Tiesa, to laisvalaikio dabar vis mažiau, mokslai atima daug laiko, bet ir naujos knygos idėjos atsisakyti nesinori.

Džiugas džiaugiasi sutikęs ne vieną puikų mokytoją, kurie skatino ir skatina jį siekti užsibrėžtų tikslų, dalyvauti konkursuose ir olimpiadose. „Atžalyno“ progimnazijoje tokia buvo šviesaus atminimo mokytoja Regina Apynienė, daug su juo dirbo biologijos mokytoja Jadvyga Apavičienė. Gimnazijoje jis išskyrė mokytojus Rasą Baranauskienę, Nomedą Drazdienę, Arvydą Golcą.

Laikas su įdomiu pašnekovu prabėgo greitai, Džiugas skubėjo į kitą susitikimą. Džiaugiuosi susipažinusi su kūrybingu, talentingu ir kryptingai dirbančiu jaunuoliu, puikiai žinančiu, ko nori ir to tikslingai siekiančiu. Neabejoju, kad jis studijuos mėgiamą dalyką, bet nepamirš ir kūrybos, išleis planuojamą knygą. O gal ir ne vieną. Lai Džiugo sėkmės ratas sukasi negirgždėdamas, sėkmės jam!