Angle down Atgal

Dviračiu – aplink Baltijos šalis

2298 km dviračiu – tokį kelią įveikęs per 19 dienų praėjusią savaitę, ant dviračio išsėdėjęs 150 valandų, namo į Marijampolę sugrįžo Justas Grigaravičius.

Per dieną – apie 120 km

Kad vaikinas iš Baraginės birželio 29-osios rytą sėdo ant dviračio ir išvažiavo įveikti savo užsibrėžto tikslo – daugiau kaip dviejų tūkstančių kilometrų – žinojo tik jo artimiausieji ir bendradarbiai iš Vytenio logistikos bataliono. Jų palaikymą jautė visą kelią, apie tai, kad kolega su Trispalve vėliavėle važiuos per Baltijos šalis, Strateginės komunikacijos skyrius paviešino kariuomenės socialiniuose tinkluose. Sugrįžo Justas keliomis dienomis anksčiau negu planavo taip pat tyliai – Marijampolėje vėlgi pasitiko tik saviškiai.

– Dviratis man tik pomėgis, pats sau užsibrėžiu tikslus ir važiuoju, o viešumas man nėra prioritetas, – pakalbintas praėjus porai dienų po sugrįžimo sako marijampolietis, savo kelionę paskyręs Baltijos kelio 30-mečiui.

Lietuvos istorija besidomintis vaikinas turėjo tikslą – pamatyti sesėmis vadinamas šalis, pažinti jų kraštovaizdį, pabendrauti su žmonėmis.

Pasikrovęs apie 20 kilogramų bagažo – palapinę, miegmaišį, drabužių, šiek tiek maisto, atsarginę padangą, kurios prireikė grįžtant, per dieną nejudriais keliais Justas vidutiniškai nuvažiuodavo 120 km. Tiesa, buvo ir tokių atstumų, kai įveikdavo vos 80 km, o kai kurias dienas nuvažiuodavo ir 170 km.

Sesės visai nepanašios

Pirmyn iki Suomijos įlankos Justas važiavo rytinėmis šalių dalimis. Iš vakaro išmaniajame telefone, kurį pasikraudavo naudodamas saulės energiją, pasižiūrėdavęs orų prognozę, labiausiai dėmesį atkreipdavęs į vėjo kryptį ir stiprumą, numatydavo kokį atstumą per dieną įveiks ir pasirinkdavo būsimai nakvynei vietą – kaimelį ar miestelį. Dažniausiai nakvodavo hosteliuose arba atsiklausęs šeimininkų palapinę pasistatydavo prie sodybos. Grįžtant, vakarinėje dalyje, smagiausia būdavo nakvoti pajūryje.

– Nors tris Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją – nuo nepriklausomybės atgavimo metų įpratome vadinti sesėmis, bet pastebėjau, kad kaip sesės jos visai nepanašios. Ypač išsiskyrė Latvijos rytinė dalis, kur dar labai daug griozdiškų paminklų, primenančių sovietinius laikus. Nemalonus jausmas, todėl važiavau labai greitai. Vakarinė šalies dalis jau visai kitokia, europietiška, šiuolaikiška, – pastebėjimais dalijasi keliautojas.

Kitokiais vaizdais pasitiko trečia Baltijos šalis.

– Estijoje gamta visai kitokia, nei Latvijoje ar pas mus. Ten daug spygliuočių miškų ir reljefas kalvotas, važiuoti buvo sunkiau, į vieną kalvą netgi stūmiausi. Nebuvau buvęs Estijoje, bet buvau girdėjau sakant, kad estai šalti žmonės. Anaiptol, jie labai šiltai bendraujantys, smalsūs ir geranoriški. Beje, į akis labai krito tai, kad nors ir vyresnio amžiaus estai kalba angliškai, – pažintimi su nematytu kraštu dalijasi Justas. Beje, kelionėje sutiktus žmones jis apdalijo savo žygiui sukurtu logotipu, lipdukais.

Pirmoje vietoje – motyvacija

Suomijos įlanką Estijos šiaurėje Justas pasiekė po savaitės nuo išvykimo – liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės dieną. Lijo lietus, nebuvo šalia žmonių, juo labiau lietuvių, bet buvo Trispalvė vėliavėlė, kurią visą kelią vyras turėjo pritvirtinęs prie dviračio, pasiklausė telefonu tiesiogiai giedamos „Tautiškos giesmės“ ir, kaip pats sako, pasikrovė energijos sugrįžimui namo.

– Tokiose kelionėse pirmoje vietoje – motyvacija. Žinojau savo tikslą ir jis mane vedė pirmyn, – patriotinius jausmus Lietuvai neslepia Justas.

Estijoje, pamatę Trispalvę, keliautoją užšnekino vyrai. Vienas pasisakė lankęsis Marijampolėje, tuomet Kapsuke, kitas prisiminė du tarnybos draugus iš Vilkaviškio. Visų labai geri prisiminimai apie kraštą ir žmones. Tarp sutiktų latvių ir estų nebuvo nė vieno, dalyvavusio Baltijos kelyje. Tačiau apie prieš 30 metų susivienijusių šalių vienybę ir stovėjimą susikibus kelyje prisiminė pakeliui sutiktas garbaus amžiaus vokietis, su kuriuo besikalbėdami kartu nuvažiavo 40 kilometrų.

Dviratininkai į keliones dažniausiai leidžiasi po vieną. Kelyje Justas sutiko įvairių tautybių, skirtingo amžiaus žmonių, išsiruošusių įvairiais maršrutais.

– Tokių kelionių sėkmę 20–30 procentų lemia fizinis pasiruošimas, kita – psichologinis pasirengimas. Turi jausti malonumą. Ateina tokia riba, kai sunku – prieš stiprų vėją, lietui pliaupiant, bet pirmoje vietoje – kelionės tikslas, dėl ko į ją leidaisi, – sako vaikinas, keliauti pradėjęs prieš trejus metus, kai nusipirko nenaują vokišką dviratį „Stevens“. Per pirmą ilgesnę kelionę – pro Krosną, Simną pasiekęs Alytų ir atgal pro Prienus – įveikė apie 160 kilometrų. Tuomet atrodė labai daug. Prieš dvejus metus išbandė maršrutą po Mažąją Lietuvą, pasiekė Nidą ir sėkmingai įveikė 700 km.

– Pernai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui paminėti apvažiuota visa Lietuva, o šiemet ir Baltijos šalys. Kur kitąmet – gal iki Juodosios jūros, Vytauto Didžiojo keliu, – paklausiau Lietuvos istorija besidominčio vyro.

– Labiau mėgstu kitais pasidžiaugti, o pats noriau rezultatu džiaugiuosi, bet ne planais giriuosi, – nepasiduoda provokacijai Justas ir prisipažįsta, kad kol kas, kelios dienos po kelionės, jis vis dar jaučiasi kelyje. O jame – ir nuovargis, ir atsakomybė, ir džiaugsmas.

Kalbėjosi Marija BURBIENĖ

Nuotraukos iš pašnekovo albumo

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite