Angle down Atgal

Dvaras, kuriame linksmindavosi pats A. Smetona, atvėrė duris visuomenei

Prienų rajono pašonėje įsikūręs Daukšiagirės dvaras skaičiuoja jau antrą šimtmetį (133 m.), todėl romantizmo stiliaus dvasia pulsuojantys rūmai mena išties spalvingą ir intriguojančią istoriją. Čia būta visko: ir meilės romanų, ir prašmatnių tuometinio Lietuvos elito pokylių, kuriuose dalyvaudavo pats A.Smetona. Daugiau nei 100 metų dvaras buvo uždaras, čia galėjo patekti tik pavieniai ir, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, įtakingi asmenys, tačiau dabartiniai savininkai nusprendė atversti naują istorijos lapą – atverti dvaro duris žmonėms.

Daukšiagirės dvarą XIX amžiuje pastatė broliai žydai – Dovydas, Sijus ir Meinoras Frenkeliai. Pirmuoju dvarininku tapo jauniausias brolis Dovydas, kuris, rūpindamasis ekonomine nauda, šalia įsteigė ir spirito varyklą. D.Frenkelio valdymo laikotarpis truko beveik 40 metų (nuo 1887 m. iki 1923–1924 m.). Vėliau dvarą įsigijo lenkų inžinierius Jonas Ksaveras Sasnovskis (vietinių vadintas Sasnausku). Deja, Daukšiagirės valdose jis šeimininkavo neilgai, mat, turėjo didelių skolų, tad šis Sasnovskio turtas buvo įkeistas 10000 litų sumai ir atiteko Lietuvos kariuomenės pulkininkui Romanui Chodakauskui, kuris taip pat buvo žymių tarpukario Lietuvos damų – So-fijos Chodakauskaitės-Smetonienės (prezidento Antano Smetonos žmonos) ir Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės (tarpukario Lietuvos Ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmonos) – vyresnysis brolis. Seserys su šeimomis dažnai lankydavosi broliui priklausančiame dvare, todėl galima sakyti, jog nuo R. Chodakausko valdymo prasidėjo žymių tuometinės Lietuvos asmenybių viešnagės Daukšiagirėje.
Apie 1928 m. dvaras buvo parduodamas aukcione, kuriame varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Dabartinio šeimininko dukra Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė, besidominti šios vietos istorija, perpasakoja kaimo gyventojų rašytinius prisiminimus. Anuomet pasitikėjimo savimi nestokojęs aukštas valdininkas Jonas Norkaitis juokėsi, kad „murzė boba dvaro nenupirks“. Tačiau jį įsigijo būtent Kazė Kudirkienė, kurią buvęs „ūkio“ savininkas R.Chodakauskas vadino „apiplyšusia mergiote“.
Nepaisant to, jaunas bei ambicingas valstybės tarnautojas Jonas Norkaitis rankų nenuleido. Kaip vėliau paaiškėjo, rungdamasis dėl rūmų, J. Norkaitis jau buvo įsižiūrėjęs naujos savininkės dukrą. „Tad jis nepamiršo ne tik gražaus dvaro, bet ir jame matytos K. Kudirkienės dukros. O į Daukšiagirę Norkaitis ryžosi atvykti su dar rimtesniais ketinimais – piršlybomis. Merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir rezidencija. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną“, – pasakoja Giedrė Ūselytė-Bagdonavičienė.
J.Norkaičio rankose atsidūręs turtas suklestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Dvarui tuo metu priklausė 100 ha žemės, buvo nupirktos naujausios ūkio mašinos, skirtos darbams atlikti. Įdomus faktas, jog tuomet spirito varykloje veikė horizontalinis garo katilas, kurį prižiūrėjo ir tvarkė estas Vilhelmas Karpas.
J. Norkaičio valdymo laikotarpiu ši vieta atgijo ne tik vizualiai – čia vis dažniau pradėjo lankytis aukštas pareigas užimantys asmenys, vykdavo prašmatnūs pokyliai.
Bene garsiausios įžymybės, kadaise besilankiusios Prienų krašte įsikūrusiame Daukšiagirės dvare – prezidentas Antanas Smetona su šeima. Jie atvykdavo pagal dvi linijas – pirmiausia dėl to, jog iš pradžių rūmai priklausė Sofijos Smetonienės broliui, vėliau, kai šie atiteko Jonui Norkaičiui, Smetonų šeima atvykdavo į valdžios „grietinėlės“ pokylius. Pakuonio senųjų gyventojų rašytiniuose prisiminimuose rašoma, kad tarpukario laikais per Joninių šventes šiame dvare svečiuodavosi iš Kauno atvykę Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija (kurios atvykimo proga būdavo kepamas šakotis) ir ministrai. Šaltiniuose taip pat minima, jog Daukšiagirėje lankydavosi ir daug kitų svarbių valdininkų – čia atvykdavo generolai Stasys Raštikis, Silvestras Žukauskas ir kt.
„Dvarininkas Jonas Norkaitis į savo valdas kviesdavosi svarbias pareigas einančius svečius. Jis atvykėliams negailėdavo įmantriausių valgių ir gėrimų. O šeimininko pamaloninti svečiai skolingi taip pat nelikdavo. Ūkis „už pavyzdingumą“ nuolat buvo skatinamas valstybės iždo premijomis, tad, žiūrint šių dienų akimis, manau, jog čia vykdavo neoficialūs valdžios atstovų susitikimai, tikėtina, jog šioje aplinkoje būdavo aptariamos ir politinės aktualijos. Kadangi Sofija Smetonienė buvo aistringa kortų lošėja, šį savo pomėgį naudojusi ir diplomatiniais tikslais, galima numanyti, jog tokie kortų lošimo vakarai Daukšiagirėje neapsieidavę ir be šios svarbios ponios dalyvavimo“, – pasakoja dabartinė dvarininkaitė G. Ūselytė-Bagdonavičienė.

Iš Daukšiagirės kaimo gyventojos Onos (g.1903m.), dirbusios dvare virėja, pasakojimo:
„Norkaitienė dirbo Kaune advokate, o Norkaitis – vyriausybėje. Norkaitis dažnai parvažiuodavo ir dirbdavo kartu su kumečiais. Šventėms reikėdavo geriau paruošti maisto, šakotį iškepti. Balių paruošdavom, kai atvažiuodavo svečių, Smetona su Zose ir ministrų kokių. Joninėms visada atvykdavo prezidentienė Zosė“ (Zose kaimo žmonės vadino Sofiją Smetonienę, – aut. p.).

Sovietmečiu šioje vietoje buvo įkurtas tarybinis ūkis, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybės teisės į dvarą buvo sugrąžintos paskutiniųjų savininkų Norkaičių vienturčiui sūnui Jonui Norkaičiui jaunesniajam. Prieš karą jis lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune, buvo poetų Salomėjos Nėries ir Antano Miškinio auklėtinis. Šeimai pasitraukus į Vokietiją, jis visas jėgas skyrė mokslui – tapo filosofijos, ekonomikos ir istorijos mokslų daktaru. Vis dėlto Jonas Norkaitis jaunesnysis dėl lėšų, reikalingų remontui, stygiaus nusprendė nepriimti jam priklausiusių turto nuosavybės teisių ir nutarė jį perleisti Prienų savivaldybei. 2002-10-23 VĮ Valstybės turto fondas surengė aukcioną, kuriame dalyvavo du pirkėjai – taip Daukšiagirėje esančias valdas įsigijo dabartinis jo savininkas Petras Ritas Ūselis.
Ir nors ilgą laiką dvaras buvo uždaras, šiemet Petro Ūselio dukra kartu su vyru atverčia naują istorijos lapą ir džiugiai praneša, jog ši ištaiginga vieta atveria duris žmonėms, norintiems prisiliesti prie autentiškos istorijos.
Anot G.Ūselytės–Bagdonavičienės, nuo 2003 m. rezidencija buvo pradėta restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį išplanavimą, sutvarkant originalią tvenkinių sistemą parke. „Per 133 dvaro gyvavimo metus rūmų fasadas išsilaikęs išties gerai – išlikę visi pagrindiniai romantizmo ir neogotikinio stiliaus puošybos elementai: širdies formos ornamentai, keturlapio dobilo simbolis, laimės simbolio ornamentai ant pastato fasado, raityti aukštų lubų ornamentai (karnizas) pokylių salėje. Viskas, kas buvo autentiška, restauruota maksimaliai išlaikant ne tik buvusią formą, bet ir spalvas“, – sako P. R. Ūselio dukra.
Paklausta, kaip kilo mintis atverti šią rezidenciją visuomenei, moteris sako, jog šį sprendimą Ūselių šeima priėmė dar praėjusiais metais, nes pastaruoju metu žmonės vis labiau domisi istorija, ieško autentiškų vietų, o Daukšiagirės dvaras išties turi ką papasakoti ir parodyti svečiams.
„Paskutinis savininkas Jonas Norkaitis jaunesnysis neretai skambindavo Pakuonio muziejaus muziejininkei Onai Zmejauskienei, vis teiraudamasis, kas vyksta jo tėviškėje, klausdamas: ar jau dvaras atviras žmonėms? Todėl džiaugiamės pagaliau galėdami išpildyti ir šio iškilaus žmogaus norą“, – teigia G. Ūselytė-Bagdonavičienė.
Tiesa, kadangi dvaras nėra didelis, XIX amžiuje statytas, kaip šeimos namas, o ne kaip komercinis objektas, šiuo metu šeimininkai kviečia švęsti jaukias šeimynines (40–50 žmonių) šventes: vestuves, jubiliejus, krikštynas. Tačiau G.Ūselytė-Bagdonavičienė užsimena, jog ateityje planuoja rengti ir visuomeninius renginius: kamerinius koncertus, parodas, įmonių šventes ir kt.
Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite