Angle down Atgal

Du mamos paliktus mažylius globojantys druskininkiečiai: „Tik atsiradus vaikams tapome tikra šeima“

Šiuo metu visoje Lietuvoje minima Globos ir globėjų savaitė. Kai kalba pasisuka apie skriaudžiamų, nemylimų, be tėvų globos likusių vaikų gyvenimą, daugeliui akyse kaupiasi ašaros. Tačiau toli gražu ne kiekvienas ryžtasi likimo valiai paliktus vaikus priimti į savo šeimą, o ir globos ar įvaikinimo temos mūsų šalyje dar apipintos įvairiais mitais ir stereotipais.

Druskininkiečiai Aušra ir Gintaras, jau antrus metus globojantys du vaikus – 2,5 metų berniuką ir 5 metų mergaitę – sutiko papasakoti apie savo apsisprendimą tikėdamiesi, kad galbūt jų pavyzdys padės apsispręsti tiems, kurie dar dvejoja.

Svajojo apie vieną vaiką, o likimas padovanojo sūnų ir dukrą

Aušra ir Gintaras susituokė, kai abiem buvo jau daugiau kaip 35-eri. Sutuoktiniai sako, kad nujautė, jog savo biologinių vaikų susilaukti nepavyks – nors daugelis žmonių tokioje situacijoje puola į neviltį ar net depresiją, jiedu iš karto prakalbo apie globą: užsirašė į globėjų mokymus, juos išklausė ir laukė galutinės išvados dėl tinkamumo tapti globėjais.

„Iš pradžių lyg ir planavome globoti vieną vaiką, bet net kursus vedę specialistai vis užsimindavo, kad dažnai globėjai vietoj vieno planuoto vaiko sulaukia dviejų. Ir patys po to pasikalbėjome – gyvename nuosavame name, vienkiemyje – vietos tikrai užteks, o ir dviem vaikams bus smagiau augti“, – pasakoja Aušra.

Tuomet jie dar nenujautė, kad likimas išgirs jų mintis.

Dar nespėjus sulaukti išvados, 2018 metų gruodį, sutuoktinius pasiekė žinia – 11 mėnesių berniukui ir beveik 3 metų mergaitei reikalingi globėjai – jeigu Aušra su vyru nesutiks globoti abiejų, broliukas ir sesutė augs atskirai. Septynis mėnesius niekas nenorėjo pasirūpinti abiem vaikais iš karto.

Prieš pat šv. Kalėdas sutuoktiniai gavo visus globėjams reikalingus dokumentus, o jau gruodžio 30 dieną, nieko nelaukdami, išsiruošė susipažinti su Klaipėdoje pas laikinus globėjus augusiais mažyliais.

Po susipažinimo sekė dar keletas vizitų, ir kai visi vieni prie kitų apsiprato, buvo leista pasiimti mažylius namo.

Pirmosios dienos – nelengvos

Paklausus, kokios buvo pirmosios tėvais tapusių Aušros ir Gintaro bei mažylių dienos namuose, Aušra atvira – nebuvo lengva. „Kad ir tokia, rodos, smulkmena, kaip miegas. Jis tapo itin jautrus – vos vaikai krepšteldavo, iš karto keldavausi prie jų. Dvi pirmas naktis, galima sakyti, nemiegojau iš viso. Mažasis tris dienas nelipo nuo rankų – suprantama, kad vaikui reikėjo laiko apsiprasti naujoje vietoje. Greitai išmokau viską daryti viena ranka: vienoje laikau sūnelį, kita gaminu, prižiūriu dukrytę, darau kitus darbus. Vyresnėlė apsiprato greitai – ji per savo tris gyvenimo metus buvo tiek daug visko mačiusi, kad pokyčius priėmė palyginti nesunkiai“, – pasakojo Aušra.

Tėvams teko padirbėti kuriant vaikų tarpusavio ryšį – atskirai augę mažyliai vienas kitam buvo svetimi. „Iš pradžių didžioji bandė konkuruoti su broliuku dėl dėmesio, bet pavyko paaiškinti ir parodyti, kad dėmesio ir meilės užteks abiem. Dabar ji labai myli brolį. Žinoma, būna visko, ir pasipeša abu, ir labai gražiai žaidžia“, – šypsosi Aušra.

Prireikė maždaug dviejų savaičių, kad vaikai pilnai adaptuotųsi naujuose namuose – tuomet ir pirmieji ožiukai pasirodė, ir nuskambėjo Aušros ir Gintaro širdį virpinantys žodžiai „mama, tėti“.

Praeities padariniai – teko spręsti ir gydyti kalbos bei valgymo sutrikimus

Ar tai visi sunkumai, su kuriais teko susidurti?“ – klausiu mažylį prie savęs glaudžiančios Aušros. Pasirodo, tikrai ne – naujuose namuose vaikai apsiprato greitai, tačiau praeityje padarytos skriaudos ir jų padariniai jautėsi dar ilgai.

„Dukrytės raida vėlavo maždaug metus – būdama beveik trejų ji galima sakyti nieko nekalbėjo. Vėlavo emocinė, socialinė raida. Taip nutiko todėl, kad vaikas ilgą laiką buvo numestas. Turėjome nelengvą uždavinį padėti dukrai adaptuotis – juk ji buvo visiškai apleista, praktiškai du metus matė tik keturias sienas“, – apie nelengvą mažosios gyvenimą pasakoja Gintaras.

Teko spręsti ir mažosios valgymo sutrikimus: pradžioje ji valgydavo be saiko. „Jai yra tekę badauti. Kaip mums pasakojo, kartais per dieną ji gaudavo traškučių pakelį, o kartais – ir to niekas neduodavo... Sunku įsivaizduoti, kad per pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas gali būti toks apleistas“, – su nuoskauda balse pasakoja Gintaras. Aušra jam pritaria ir skuba pasidžiaugti, kad didžiausios bėdos jau liko praeityje – šiandien mažylė jau beveik pasivijo bendraamžius.

Labiausiai mėgsta maudytis ir skaityti knygas

Pasiteiravus, ką mažieji labiausiai mėgsta veikti, Aušra ir Gintaras vienbalsiai sako, kad maudytis. Vos lietuviška vasara leidžia, kieme pripučiamas didelis baseinas, kuriame jie nori mirkti nuo ryto iki vakaro.

Taip pat vaikai labai mėgsta knygas – jei kiti vaikai parduotuvėje pirmu taikiniu neria į žaislų skyrių, tai Aušros ir Gintaro mažieji nepraeina pro knygų lentynas. „Jie mėgsta knygas vartyti, skaityti. Bet vakare prieš miegą pasakas privalau pasakoti. Turime tris mėgstamiausias – vakare jas ir turiu pasekti“, – juokiasi Aušra.

Gintaras su pasididžiavimu sako, kad sūnelis – ypatingas tuo, kad gimė per Lietuvos šimtmetį, vasario 16-ąją. „Jam net specialus diplomas kartu su gimimo liudijimu buvo padovanotas. Tačiau niekas jo neišsaugojo, pasimetė.... Bet ir be jo mes žinome, kokiu ypatingu metu gimė sūnus“, – sako Gintaras.

Vaikai sustiprino šeimą

Nors Lietuvoje globa dar apipinta įvairiais mitais, Aušra ir Gintaras sako iš aplinkinių sulaukiantys tik teigiamų reakcijų – buvo tik nemažai besistebinčių, kodėl du vaikai iš karto: „Visi mums kartoja, kad mes darome gerą darbą. Bet iš tikro yra atvirkščiai – sūnus ir dukra mums davė labai daug gero. Jie yra mūsų. Įveikėme visus iki šiol iškilusius sunkumus, suprantame, kad jiems augant dar bus visko, bet ir biologinius vaikus auginančiose šeimose visko būna. Nenorime, kad mus kažkaip išskirtų. Esame įprasta šeima, auginame sveikus, aktyvius vaikus ir tuo džiaugiamės“, – sako Gintaras.

Pasiteiravus, kaip vaikai pakeitė jų gyvenimą, Aušra ilgai negalvoja: „Tapome tikra šeima. Mano supratimu, šeima be vaikų – ne šeima. Su vyru tapome artimesni, vienas kitą palaikome, tapome daug stipresni dėl vaikų. Auginant vaikus savo vyrą pamačiau visai kitomis akimis – kaip rūpestingą, atsidavusį, mylintį tėvą. Jei iki tol dar kažkur giliai pagalvodavau kaip jam seksis tėvystė, tai atsiradus vaikams supratau, kad jis puikus tėtis“, – vyrui gražių žodžių negaili moteris.

Paklausus, ar biologinė mama lanko vaikus, tėvai atviri – mama turi teisę juos matyti, bet noro nerodo – paskutinį kartą ji juos matė, kai vaikai dar gyveno Klaipėdoje, 2018 metais. Aušra ir Giedrius dar bandė siųsti vaikų nuotraukas socialinei darbuotojai, kad ši jas perduotų biologinei vaikų mamai, bet atgalinio ryšio iš jos nesulaukė.

Būsimiems globėjams pataria tvirtai apsispręsti

Paklausti, ką patartų tiems, kurie galvoja apie globą arba įvaikinimą, bet nesiryžta, Aušra ir Gintaras vienbalsiai sako – tvirtai apsispręsti – ateiti į Globos centrą, pasikonsultuoti su čia dirbančiais specialistais, su vaikus jau globojančiais žmonėmis. „Vaikai – ne daiktai, ne kačiukai. Todėl reikia labai tvirtai apsispręsti abiem – negali vienas labai norėti, o kitas – ne. Tik tada, kai abu sutuoktiniai bus užtikrinti, kad nori globoti vaikus, šis sprendimas atneš laimę į jų namus“, – sako Aušra.

Violeta Grigorienė, Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja:

Įvaikinimas ir globa – itin jautri, neretai skaudi tema, tačiau labai aktuali. Ja kalbėti ne visada lengva, ne visada smagu įvardyti, kad be tėvų globos likę vaikai dažnai pasuka klystkeliais, bet mes, suaugusieji, esame tam, kad padėtume jauniems žmonėms pakilti, parodytume tikrąjį kelią.

Globėjų dienos proga noriu pasveikinti visus mūsų savivaldybės buvusius ir esamus globėjus – Jūsų dėka vaikai pažino namų jaukumą, tėvų meilę ir rūpestį. Esate verti didžiausios mūsų visų pagarbos.

Druskininkai visada laikėsi ir tebesilaiko nuostatos, kad vaikui geriausia augti šeimoje – nesteigėme vaikų namų, ieškome galimybių, kad be tėvų globos likusiais vaikais pasirūpintų giminaičiai ar globėjai.

Šiuo metu Viečiūnų miestelyje įgyvendiname projektą – įrengiame savarankiško gyvenimo namus, kuriuose su socialinių darbuotojų priežiūra ir pagalba galės gyventi be tėvų globos likę vaikai nuo 16 metų.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite