Renginį pradėjo aktorius, bardas Giedrius Arbačiauskas, kuris, priminęs, kad šie metai skirti poetui Alfonsui Nykai Niliūnui – vienam iš didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjui, literatūros kritikui, Lietuvos nacionalinės premijos laureatui – klausytojams ir dovanojo jautrias poeto eiles, o vėliau – gražią puokštę dainų, sukurtų pagal Tomo Venclovos, Janinos Degutytės, Henriko Radausko, Antano A. Jonyno, Rimanto Vanago, Marcelijaus Martinaičio ir kitų poetų eiles.

Savo kūrinius tądien skaitė Utenos krašto poetai – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai Stepas Eitminavičius, Petras Panavas, Vytautas Kaziela, Regina Katinaitė Lumpickienė, Rūta Mikulėnaitė Jonuškienė. Pasak renginio dalyvius pristačiusios R. Katinaitės Lumpickienės, kiekvienas iš jų yra išleidęs po kelias ar keliolika knygų, yra įvairių literatūrinių premijų laureatai, bet tąsyk nebuvo vardijami jų nuopelnai, tiesiog pakviesta klausytis, priimti širdimi ir įsivertinti patiems.

Prozininkas, eseistas, pedagogas S. Eitminavičius, išleidęs ne tik novelių, apysakų, eseistikos, miniatiūrų, bet ir literatūros populiarinimo, literatūros dėstymo metodikos knygų, perskaitė kelias noveles. Rašytoja, tautodailininkė R. Mikulėnaitė Jonuškienė, dabar gyvenanti bei dirbanti Škotijoje ir tik retkarčiais apsilankanti gimtojoje Utenoje, kalbėjo apie „išpažintinę“ poeziją, apgailestaudama, kad ji sparčiai nyksta iš poetinio pasaulio, ir paskaitė pluoštelį savo lyrikos. Nudžiugino garbaus amžiaus (g. 1933 m.) nuotaikingai nusiteikusio, šviesaus humoro nestokojančio Petro Panavo – poeto, prozininko, dramaturgo, kilimo iš Ignalinos rajono, bet jau nuo1972 m. gyvenančio Utenoje – šiltos ir gilios eilės. Sudomino rašytojo, publicisto, poeto V. Kazielos (kituose šaltiniuose – Kazelos), kurio naujausia knyga „Alyvmedžiai“ yra renkamų geriausių poezijos knygų penketuke, poezija. Ir visiems uteniškiams, o ir kitiems aukštaičiams tiesiog širdį paglostė poetės, dramaturgės, vertėjos R. Katinaitės Lumpickienės eilės rytų aukštaičių uteniškių patarme: eilės trumputės, tarmiškas žodis taupus, o aukštumas – iki dangaus, gilumas – iki pačių širdies gelmių...

Kodėl tarmiškai, juolab kitos tarmės ar tik literatūrine kalba kalbantiems žmonėms sunkoka suprasti?
„Tarmė į mano gyvenimą atėjo su motinos pienu ir pirmuoju žodžiu. Gimiau Aukštaitijoje ir niekur iš jos neišėjau. Mano brangiausieji žmonės kalbėjo tarme, aplink irgi ją girdėjau. Pritiko mano sielai šitas skambesys, išaugo manyje ir sulapojo. Visa tai yra įgimta ir išsaugota keliuose ir skersvėjuose. Kaip atsinešiau tarmę iš ten, kur buvau laiminga, taip ir pasilikau kaip relikviją. Nieko čia dirbtinio ar sunkaus nėra, viskas yra tik gyvenimas“, – viename iš savo interviu yra sakiusi R. Katinaitė Lumpickienė.

Kaip „atidarė“, taip renginį ir „uždarė“ aktorius, bardas G. Arbačiauskas. Vakaro dalyviams rašytojams gėlių žiedais padėkota už dalijimąsi savo kūryba, o Zarasų viešosios bibliotekos direktorei Danutei Karlienei – už puikų projektą, kuris buria ir vienija kuriančius regiono žmones.

Paskutinis projekto „Knygos šventė (literatūriniai tiltai Utenos regione)“ renginys vyks lapkričio 8 d. Anykščiuose. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Danutė PULOKAITĖ

Nuotraukos iš A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo