Angle down Atgal

Gražuolė Dominika Lamauskaitė – lenkaitė, mylinti Lietuvą

Lietuva, nors ir yra maža šalis, nuo seno turi ne mažai tautinių bendruomenių, saugančių savo identitetą. Tautinės mažumos yra neatsiejama mūsų visuomenės dalis, kurią sieja su Lietuva ilgalaikiai istoriniai ir kultūriniai ryšiai. Lenkai – viena iš gausiausių Lietuvoje gyvenančių tautinių bendruomenių.

Šios bendruomenės žmonėms ir jų protėviams Lietuva buvo ir yra gimtasis kraštas, tačiau artima ir šalis, kurioje yra likusios giminės šaknys. Taigi, įdomu, kaip save, savo tautiškumą suvokia dviejų tautų, dviejų kultūrų kryžkelėje augęs žmogus.

Apie tai ir kalbamės su Lietuvos lenkaite, Dominika Lamauskaite.

Jūs Lietuvos lenkaitė. Papasakokite apie save.

Mano mama ir tėtis yra lenkai, taigi be abejonių galiu sakyti, kad manyje teka grynai lenkiškas kraujas. Gimiau aš ir visą gyvenimą gyvenau Lietuvoje (taip pat, kaip ir mano tėvai), tačiau nuo pat vaikystės kartu su šeima namuose kalbame lenkiškai, puoselėjame lenkiškas tradicijas.

Kaip kurti vienybę tarp Lietuvos ir Lenkijos?

Tiesa sakant, man sunku atsakyti į šį klausimą. Valstybės man asocijuojasi su politika, į kurią aš nesigilinu, bet galėčiau pasakyti apie tautų vienybę.

Aš labai myliu savo tautą ir didžiuojuosi ja, tačiau neskirstau žmones į lenkus, lietuvius, rusus, žydus ir kitus – myliu ir gerbiu visus, vertus meilės ir pagarbos. Manau, kad nesvarbu, kokios esame tautybės, svarbu, kad išliktumėme žmonėmis. Kiekviena tauta yra turtinga genialių žmonių ir didelių pasiekimų, taigi, mano manymu, reikia ne tik gerbti ir mylėti savo tautą, bet ir draugauti su kitų tautybių žmonėmis, mokytis vieniems iš kitų.

Kuo jums brangi ši šalis?

Visų pirma, su Lenkija mane sieja tautybė. Šioje šalyje gyvena brangūs man draugai, su kuriais susipažinome, dalyvaudami tarptautiniuose projektuose ir stengiamės neprarasti ryšio. Taip pat man ne kartą tekdavo apsilankyti Lenkijos miestuose, kuriuos aš tiesiog įsimylėjau.

Smagu žinoti, kad vienoje šalyje galima pamatyti ne tik prabangią senųjų laikų architektūrą, ne tik modernius XXI amžiaus pastatus, bet ir nukeliauti į praeitį apsilankant Kryžiuočių ordino būstinėje Malborke, patekti į tikrą pasakišką miestelį Vroclavą, kur jus pasitiks nuostabių nykštukų gausa, pasivaikščioti Krokuvos gatvelėmis, kuriomis kadaise vaikščiodavo Lenkijos karaliai, nusileisti į 135 m gylį ir pamatyti tikrą Druskos karalystę Vieličkos druskos kasyklose, pajusti gamtos galią kvapą gniaužiančioje Zakopanėje – sąrašas ties šiais miestais dar tikrai nesibaigia. Ši šalis asociacijuojasi su šiluma, jaukumu – visada norisi grįžti.

Ar minite svarbias tos šalies datas, gyvendama čia?

Kaip jau minėjau, mano šeima puoselėja lenkiškas tradicijas, bet jos daugiau yra susijusios su katalikybe negu su valstybinėmis šventėmis. Apie svarbias Lenkijai datas, tokias, kaip, pavyzdžiui, lapkričio 11 d., žinome, neužmirštame, tačiau tradicijos dalyvauti eitynėse ir iškilmėse neturime.

Kaip jus priima lietuviai?

Tarp lietuvių jaučiuosi gerai. Ateidama į naują lietuvišką aplinką, atvirai pasakiau, kad nesu lietuvė, kad kartais galiu klysti, kad adekvačiai priimu kritiką ir laukiu iš lietuvių pagalbos. Taip pasakiau ir vasaros pabaigoje pirmame susitikime su būsimais grupiokais.

Praėjus beveik metams, galiu pasakyti, kad buvau suprasta, priimta tokia, kokia esu, nė karto nebuvau nuskriausta, ir net buvo tokių situacijų, kai galėjau būti naudinga su savo „ne lietuviškomis žiniomis“, kas yra iš tikrųjų labai malonu.

Kur įsivaizduojate savo ateitį?

Iš tikrųjų labai myliu Vilnių, savo namus, savo gimtąjį kraštą, prie kurio esu pririšta siela – čia yra visi mano brangiausi žmonės, mylimi kolektyvai, su kuriais galiu daryti tai, ką mėgstu, kas nuspalvina mano gyvenimą ir duoda gyvenimo džiaugsmo, mėgstamas darbas ir daug visko, ką būtų sunku palikti. Tačiau niekas nežino, kas bus po kelerių metų, neaišku, kaip pasisuks mano gyvenimo kelias.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite