Angle down Atgal

Doktorantų ir verslo bendradarbiavimas – misija įmanoma?!

Doktorantūros ir verslo bendradarbiavimas sudėtingas, bet vis dažnesnis procesas. Kaip jį paskatinti Lietuvoje? Kaip jaunieji mokslininkai gali dirbti kartu su verslu? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto informatikos mokslo doktorante, jaunesniąja mokslo darbuotoja Monika Briediene. Ji savo doktorantūroje tyrinėja dirbtinio intelekto metodus ir taikymus lietuviškiems tekstams.

– Prieš keletą metų analitikai pareiškė, kad mokslo ir verslo bendradarbiavimas nepakankamas, o šalies investavimas į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę veiklą vienas prasčiausių Europoje. Kokia situacija dabar?

– Tikrai linkstama į gerą. Per praėjusį dešimtmetį verslo investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) išaugo. Kai kuriuose mokslo srityse jaučiamas net gi tam tikras specialistų poreikis. Tai rodo augantį šalies verslo inovatyvumą, pokyčius ir orientaciją į aukštos pridėtinės vertės kūrimą. Aišku, didžiausios išlaidos MTEP Lietuvoje vis dar telkiasi aukštojo mokslo institucijose ir valdžios sektoriuje. Tačiau doktorantui nebūtinai svarbus finansavimo šaltinis, veikiau svarbi galimybė darbuotis, bendradarbiauti už akademijos ribų.

Tapti pirmaujančia šalimi Europos Sąjungoje šiandien negalime, bet pasvajoti – kodėl ne. Tam reikėtų pilnai funkcionuojančios inovacijų ekosistemos, gairių, kad būtų užtikrintas inovacijų ciklas nuo idėjos iki produkto atsiradimo rinkoje. Į ją įeitų aiškesnis procesas, konsultacijos, užtikrinančios, kad viskas vyktų sklandžiai.

– Doktorantūros studijos paprastai siejamos su akademine karjera, bet net 43 proc. doktorantūros studijų absolventų dirba ne akademinį darbą. Kodėl verslas neatranda jų potencialo?

– Manau, kad verslas vis dažniau atranda doktorantų ir kitų vyresniųjų kursų studentų potencialą. Tai skatina ir įvairios priemonės. Taip pat tą liudija ir industrinės ar profesinės doktorantūros galimybės, kurios daugiau orientuojasi ne į fundamentinius tyrimus, bet į naujų sprendimų paiešką ir žinių diegimą verslo sektoriuje ar valstybės tarnyboje.

Nemanau, kad visi doktorantai ir nori būti tais tikraisiais mokslininkais-tyrėjais-atradėjais, pedagoginis kelias taip pat yra svarbus mūsų visuomenėje. Netgi labai sveikintinas toks pasirinkimas, nes ateities studentams taip pat reikės dėstytojų ir profesorių, kurie galės perduoti savo žinias. Nors atlyginimo prasme šis kelias ne toks patrauklus kaip versle.

Žinoma, būsimi mokslo daktarai taip pat renkasi dirbti ir privačiose ar kitokiose pelno siekiančiose įmonėse, kur dažnai atlieka mokslinius tyrimus, padeda komandai pilnavertiškai atlikti reikiamas užduotis, dalyvauja projektuose. Mokslininko įgūdžiai yra reikalingi ne tik tyrimų institutuose, bet ir kitose srityse, kuriose gali atlikti taikomuosius tyrimus, padėti rengti metodikas, prototipus, atlikti analizes ir prognozes, dokumentuoti procesus. Doktorantų patirtis ir žinios leidžia į tam tikrus verslo etapus pažvelgti iš kitų pusių, priimti inovatyvesnius sprendimus, kurie gali atnešti verslui sėkmę. Taip žinios, gautos iš universitetų ir kitų mokslo įstaigų, gali pasklisti po privatų ar viešąjį sektorius.

– Anksčiau gana dažnai pasitaikydavo, kad verslas su baime žiūrėdavo į jaunuosius mokslininkus. Manė, kad mokslininko žinios ir patirtis yra daug didesnė nei kad verslas gali pasiūlyti. Galbūt dėl to ir pačiam verslui būna sunku persiorientuoti, nes skiriasi tiek doktoranto, tiek verslo lūkesčiai vienas kitam.

– Tikrai gali būti, bet doktorantui jau pirmuose studijų kursuose labai praverstų dalyvauti projektuose su verslu. Tuomet abi pusės žinotų, ko tikėtis. Nėra taip svarbu į projektus žiūrėti kaip į finansavimo šaltinį, bet kaip į patirtį, bendradarbiavimą, naujų ryšių užmezgimą, pamatyti verslo „virtuvę“. Tuomet neliktų nesusipratimų ir nesusikalbėjimo, mitų ir stereotipų. Nors, manau, kad daug įmonių nori diegti naujas inovacijas, tad tikrai jūsų minėta problema jau nebėra tokia aktuali.

– Kokias matote kliūtis, kad doktorantų ir verslo bendradarbiavimas nėra dažnas?

– Mano srityje bei mano institucijoje doktorantų ir verslo bendradarbiavimas vyksta labai dažnai. Vytauto Didžiojo universitetas turi daug patirties ir daug gerųjų pavyzdžių, ypač kai kalbame apie Informatikos fakultetą ir duomenų analizės sritį. Galbūt kitose srityse situacija ir kitokia. Norint pagerinti bendradarbiavimą reikia visuotinio įsitraukimo: tam turi padėti ir verslas ir institucija ir pats doktorantas.

Vienintelė kliūtis galėtų būti, kai doktorantas dirba su verslu, dirba projekte, tačiau tie darbai nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai susiję su jo baigiamuoju darbu. Tuomet reikia derinti darbo ir studijų laiką, kas yra tikrai sudėtinga. Tokia situacija gali baigtis blogiausiu scenarijumi – doktoranto studijų nutraukimu. Todėl ir paminėjau, kad visos trys suinteresuotos šalys turi bendradarbiauti, išsakyti savo lūkesčius ir susitarti dėl naudų.

– Ko reikia, kad verslas ir doktorantai galėtų glaudžiau bendradarbiauti? Kaip suderinti verslo ir doktorantų tikslus ir požiūrį? Juk vienas svarbių skirtumų, kad verslas tikisi grąžos čia ir dabar, o akademinė bendruomenė linkusi į ilgalaikius tyrimus.

– Reikia daugiau tarpusavio supratimo. Čia abejoms pusėms yra ko pasimokyti. Bet šią situaciją galima suprasti, nes rezultatai matuojami skirtingi: verslas matuoja pinigais, na, o doktorantui svarbu turėti reikiamą publikacijų skaičių.

Verslas ne visada tikisi rezultato čia ir dabar. Žinoma, projektas turi būti įgyvendintas, bet, kad pradėtų veikti inovatyvūs procesai ir turėtų realią grąžą kartais reikia palaukti. Šioje situacijoje doktorantas net gi yra blogesnėje pozicijoje, nes jo studijų laikotarpis yra ribotas, o pasibaigus projektui dar reikia parengti ir publikuoti straipsnį.

Žvelgiant į situaciją iš mokslo ir verslo perspektyvos, taip, mokslininkai dažniau yra linkę į fundamentinius tyrimus, o verslas nori taikomųjų procesų, kurie nebūtinai turi būti nauji ir iki šiol netaikyti, bet geriausiai veiktų esamoje situacijoje.

– Žinoma, labai svarbus patentų klausimas. Iki inovacijos sukūrimo būtina sutarti, kam jis liks ir kas gaus finansinę grąžą.

– Su šiuo klausimu susiduria ne tik doktorantai, bet ir visi mokslininkai. Tačiau doktorantui labai svarbus ne tik pats patentas, o būtent publikuoti moksliniai straipsniai ir užbaigtas rašyti disertacijos tekstas.

– Paradoksalu, kad inovacija, sukurtas naujas produktas būna mažiau svarbus nei mokslinis straipsnis.

– Tikrai pritarčiau, bet reikia suprasti – doktorantūros sričių yra daug. Sunku sukurti gaires, kurios tiktų tiek humanitarinės, tiek technologinės srities tyrėjams. Norint tą pakeisti, reikėtų naujų tyrimų apie pačią doktorantūrą, kaip keitėsi doktorantų požiūris ir mėginti keisti sistemą.

Svarbu atsižvelgti į pačios doktorantūros specifiką. Ji pagrįsta fundamentiniais tyrimais, dėl to reikia mokslinių tekstų. O kurdamas naują produktą ne visada vykdai mokslinį tyrimą. Kadangi dabar turime industrinę doktorantūrą, gal atsiras ir kitokia doktorantūra, kuri leis vystyti savo idėjas ir tam būtų skirti kiti reglamentavimo kriterijai.

– Galime prisiminti meno doktorantūrą, kuri kaip tik ir susidaro iš meno kūrybinio projekto (meno kūrinio ir tiriamojo darbo). Galbūt kaip tik ji galėtų būti pavyzdžiu plečiant technologijų doktorantūros reglamentą ir disertacijos gynimo tvarką?

– Labai geras pavyzdys ir pastebėjimas. Pavyzdžiui, meno doktorantai įprastai teikdami paraiškas finansavimui teikia savo meno kūrinį ir su juo susijusį tekstą. O likę doktorantai teikia tik mokslinį tekstą. Galbūt ne tik technologijos, bet ir kitos mokslo šakos norėtų šio išskirtinumo.

– Dažnai džiaugiamės technologijų, biochemijos, medicinos srities doktorantų ir produktų kūrimu, o štai humanitariniai mokslai lieka nuošalyje. Bet yra daugybė sėkmingų verslo atstovų, baigusių humanitarines specialybes ir sėkmingai sukūrusių didžiulius verslus. Pvz., „YouTube“ vadovė Susan Wojcicki yra istorijos ir literatūros bakalaurė, o buvusi informacinių technologijų milžinės „Hewlett-Packard“ vadovė Carly Fiorina nesigaili įgijusi viduramžių istorijos ir filosofijos bakalauro laipsnį Stanfordo universitete – priešingai, sako, kad įgytos žinios labai padėjo dirbti ir atrasti save technologijų srityje. Ar verslas bent nutuokia apie tyrimus ir metodus, kurie yra ne tokiose populiariose mokslo srityse? Kaip kokybiniai tyrimai gali būti naudingi verslui?

– Kaip jau minėjau, aš taip pat esu iš gamtos mokslo srities, tad negaliu labai skųstis. Doktorantūros studijos nėra tik konkretaus dalyko mokymasis, tai visas procesas, kuris padeda asmenybei įgyti savybių, kurios leidžia pamatyti tai, ko galbūt nemato kiti. O šiuolaikiniame pasaulyje visos sritys padeda vienos kitoms, turime daug tarpdiscipliškumo.

Sunku pasakyti, ką nutuokia verslas, ką žino iš tikrųjų, o ką jiems patogiau yra žinoti. Nėra visas verslas tik nauji technologiniai startuoliai, verslas gali kurtis bet kurioje srityje. Tad jeigu tas verslas yra socialinės srities, jis gali taikyti naujausius savo srities kokybinių tyrimų rezultatus. Minėjau tarpdiscipliniškumą, tad ir čia pasikartosiu, kad skirtingos sritys gali tik pastiprinti viena kitą. Dažnai kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai gali būti atliekami gretutiniškai ir apibendrinus gautus rezultatus galima prieiti stebinančių išvadų. Doktorantūros studijos leidžia pažvelgti giliau, pasiūlyti taikyti naujesnes, kitokias metodikas. Juolab labai sunku prognozuoti pasaulines tendencijas ir poreikius.

– Ilja Laursas kalbėdamas apie mokslo ir verslo bendradarbiavimą kėlė klausimą, ko visuomenė gali tikėtis iš akademinio pasaulio. Jis teigė, kad iš praktinės pusės labiausiai pasigenda mokslinio pasaulio matavimo pagal ekonominius rodiklius. Ar verslo požiūris į apčiuopiamą doktorantūrą ir apskritai mokslo naudą neatrodo per siauras?

– Nedrįsčiau teigti, kad viso verslo ar visų paprastų gyventojų požiūris į verslą yra siauras ir kad jie tikisi tik apčiuopiamų ir aiškiai suprantamų išradimų, kaip pavyzdžiui elektros lemputė. Teko skaityti pralinksminusį komentarą po straipsniu, kuriame buvo svarstoma didinti atlyginimus mokslininkams: komentatorius stebėjosi, ką veikia tie Lietuvos mokslininkai, kokie jų išradimai, kodėl jis jų negali įsigyti prekybos centre.

Šiuolaikinių tyrėjų rezultatai nebūtinai turi būti daiktiški, jeigu galėčiau taip pavadinti. Nors yra ir tokių ir tikrai nemažai, bet galbūt apie tai ne taip dažnai kalbama. Inovatyvūs sprendimai dažnai yra daug didesnis išradimas, negu gali įsivaizduoti žmogus. Naujos metodikos, nauji taikymai leidžia pasiekti didesnio efektyvumo, sutaupyti kaštus, pagreitinti procesus, juos automatizuoti ar padaryti saugesniais. Dažnai būtent tokie atradimai palengvina visų pasaulio gyventojų kasdienybę.

Jūsų minėtą klausimą galima išspręsti didesniu viešinimu ir sklaida. Tiek mokslas, tiek verslas turėtų daugiau kalbėti apie tai, kokius darbus nuveikia, kokius rezultatus pasiekia. Ir tai nebūtinai turi būti vienaragiai „Vinted“, dažnai ir paprasti tyrimai gali turėti reikšmingų rezultatų. Skatinčiau ir pačius doktorantus plačiau kalbėti apie savo pasiekimus.

– Esu doktorantas ir norėčiau siūlyti verslui bendradarbiauti. Nuo ko reikėtų pradėti?

– Pirmiausia nereikėtų galvoti apie verslą kaip apie aukso kasyklą. Reikėtų pagalvoti, ką tokia patirtis gali duoti doktorantui, o ką įmonei. Doktorantams labai svarbus ir tikrai įdomus yra visas bendradarbiavimo procesas, ne tik atliekamas darbas, bet ir galimybė išmokti suprasti, kaip procesai vyksta neakademiniame pasaulyje. Tai leistų įgauti naujos patirties, žinių.

Taip pat svarbu būti drąsiam. Jei turi idėją, kreipkis į savo instituciją pagalbos, patarimo. O turėdamas konkrečią idėją (galbūt su minimaliu verslo planu), kreipkis į verslo sektorių ir pasisiūlyk bendradarbiauti. Žinoma, svarbu stebėti, kokie projektai vykdomi ir kokiems siūlomas finansavimas. Galima ieškoti gerųjų pavyzdžių, straipsnių. Būtų nuostabu, jei institucijos sudėliotų procesą, kaip doktorantui tą savo idėją įgyvendinti. Tuomet studentui visa tai taptų lengviau įgyvendinama.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite