Rimą Brazauskienę, Vilmą Valinčiūtę ir Editą Kisielienę sieja ne tik artimos giminystės ryšys, bet ir bendras verslas (Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš įmonės albumo)
Angle down Atgal

Dirbti su savais – geriausia

Kai trys moterys nusprendė dirbti sau, tikriausiai ir pačios nesitikėjo, kad su metais joms vis geriau seksis ir jų verslas išsilaikys daugiau kaip du dešimtmečius, o kepiniais gardžiuosis jau kelinta karta.

Konditerijos įmonę įkūrė tėviškėje

Seseris Editą Kisielienę ir Rimą Brazauskienę bei jų pusseserę Vilmą Valinčiūtę tikriausiai pažįsta visi Kalvarijos turgaus prekiautojai ir apsipirkti atvažiavusieji. Prie konditerijos gaminių kioskelio susirenka ir Marijampolės „Namų turguje“ besilankantys smaližiai. Kaip sakoma, kartą paragavęs negali sustoti – norisi dar ir dar.

– Tikra tiesa, savo pirkėjus pažįstame, netgi žinome, kokius gaminius dažniausiai ir kokiais kiekiais perka, – šypsodamosi pasakoja moterys, trečiadienį aplankytos nedidelėje kepyklėlėje Kalvarijoje.

Konditerių darbo savaitė būtent trečiadienį ir prasideda. Iki penktadienio kaip reikiant paplušėjusios, šeštadienį ir sekmadienį viską, ką iškepusios, išpardavę, pirmadienį ir antradienį moterys ilsisi, o trečiadienį – ir vėl nauja savaitė.

Tėvų Danutės ir Algio Valinčių namuose, V. Kudirkos gatvėje, Kalvarijoje, įkurti nedidelį, bet savą konditerijos cechą dukros sugalvojo, kai nusibodo dirbti svetimiems.

– Abi su Rima esame baigusios Vilniaus prekybos mokyklą ir įgijusios konditerių specialybę, – sako Edita. – Mūsų namai visada kvepėjo pyragas, mama, šeimai dar Akmenynuose gyvenant, tortus kepė, ir kai prieš 40 metų tėvai atsikraustė į Kalvariją, ji ir čia buvo žinoma tortų kepėja. Šalia ir mudvi sukiojomės, vis ką nors lipdėme. Iš torto masės tuomet sukurtus pyragėlius „Trikampukus“ gaminame ir dabar. Kai mudvi su sese nutarėme dirbti sau, prie mūsų prisijungė ir Vilma, baigusi dailės mokslus Kaune.

Prieš 24-erius metus „okupavusios“ tėvų namų rūsį, kur lig tol buvo laikomos malkos, anglys, moterys įregistravo Editos Kisielienės konditerijos įmonę. Čia ir tebedirba visos trys: vadovė Edita, gamybos vadovė Rima ir dailininkė Vilma. Pasak moterų, tai – oficialus darbų pasiskirstymas, o praktiškai – visos dirba ranka rankon.

Per tris dienas – apie 100 kg kepinių

Nuo pat įmonės gyvavimo pradžios moterų gaminiai nesikeičia, pyragėlius, tortus jos kepa pagal senuosius, dar mokykloje išmoktus receptus, varto tas pačias studijų laikų knygas. Ir masės plakimo mašina, ir kepimo krosnis ta pati, sena, dar už pajus byrant kolūkiams gauta, bet patikima, ir keisti jos į naujesnę, kaip ragina įvairiausi tikrintojai, kepėjos nemato reikalo.

– Konditerijoje pagrindas – miltai, kiaušiniai, cukrus, sviestas, margarinas, o visa kita – improvizacija, – sako kepėjos. – Kadangi senuose receptuose nebuvo nei puriklių, nei minkštiklių, jų ir dabar nenaudojame. Sodos minimaliai tik į „Medaus plokštainį“ įmaišome, o biskvito tešlą iškelia plakti kiaušinių baltymai.

Per tris dienas savaitgalio turgui moterys dažniausiai iškepa apie 100 kilogramų apie 25 rūšių kepinių. Kiekis priklauso nuo oro: kai jis prastas – lyja ar žvarba, aišku, kad turgus bus prastesnis, žmonių susirinks mažiau, tai ir kepinių paruošiama mažiau.

Susirinkusios trečiadienį moterys pirmiausia kepa trapius sausainius. Nors jų galiojimo laikas iki 30 parų, bet pagamina tiek, kad kitai savaitei neliktų. Trumpiausias galiojimas – kreminių pyragėlių – 4 paros, todėl kepami paskiausiai – penktadienį. Jie – pirkėjų mėgstamiausi, per dvi turgaus dienas parduodama apie 70–80 kilogramų, tiek, kiek moterys būna pagaminusios.

Populiarūs ir trapūs, sluoksniuotos tešlos sausainiai, žiedai, juostelės, sausainiai „Vilnius“, „Suvorovas“ ir seserų vaikystės „Trikampukai“.

Išbandžiusios moterys ir naujas receptūras, bet „žmonės neužsikabina, paklausia, ar ką naujo pasiūlytume, bet vis tiek tradicinius perka. Iš naujesnių tik prieš kelis metus pradėti kepti eklerai – pyragaičiai iš plikytos tešlos su kremu viduje – išliko“.

Svarbiausia – būti sąžiningoms

Šventėms arba pagal užsakymą kalvarijietės kepa ir tortus – didelius, skanius, ažūru ir kolonomis puoštus, kurių visos detalės valgomos.

– Niekada neklaidiname pirkėjų, jeigu domisi, visada pasakome, kokius produktus naudojame. Kai kas nusistebi, kad mūsų šimtalapis pigus – po 7 eurus kilogramas. Tai todėl, kad jo gamybai mes naudojame margariną – kam sakyti, kad dedi sviestą, jeigu taip nėra, – kitų kepėjų sąžiningumu paabejoja Edita.

– Nuolatiniai pirkėjai nesireikšmina ir cukraus, kurio mūsų gaminiuose taip pat yra pagal senuosius receptus, – pastebi pačios savo gaminiais prekiaujančios moterys. – Pažįstame savo pirkėjus. Kiti atėję netgi nesako kokių skanumynų norėtų šiandien, o tiesiog tarsteli: „Kaip visada“. Yra tokių smaližių, kurie kilogramą pyragėlių po turgų vaikščiodami suvalgo, o paskui ir lauktuvių namo nuperka. Sakytume, didžiausi smaližiai – dzūkai, jų Kalvarijos turguje nemažai ir perka jie daugiausia. Marijampolėje, „Namų turguje“, nuolatiniai pirkėjai – priešais turgų esančių daugiabučių gyventojai.

Pasirinkimu dirbti sau moterys nenusivylė

Vien turguose prekiaujančios moterys sako, jog geriausia prekyba – pavasarį, kai prasideda gėlės, daigai. „Sausis, vasaris turguose ramybės mėnesiai, pirkėjų mažai, bet mokesčius mokėti vis tiek reikia. Todėl labai apgalvotai pinigus paskirstome, o kas lieka pasidalijame“, – paklaustos, kaip pavyksta per šitiek metų nesusipykti ir neišsivaikščioti juokdamosi kalba kepėjos.

– Dirbti su savais – geriausia, kiekviena žinome savo darbą, o svetimais nei prekyboje, nei gamyboje negali pasitikėti. Jiems neužtenka vien pasakyti, ką daryti, bet turi dar nuolat tikrinti, ar suprato tai, ką pasakei, ar teisingai viską daro, – apie apsisprendimą dirbti vienoms ir nesamdyti kitų žmonių pasakoja Edita.

Visos trys patvirtino, jog pasirinkimu dirbti sau, savų rate nenusivylė, o ir uždarbiu nesiskundžia. Pateisino moterų lūkesčius ir prekyba turguose.

– Buvome pabandę prekiauti internetu, bet tada turi nepaleisti telefono iš rankų, nelieka laiko darbui. Vežėme savo produkciją ir į vieną iš prekybos centrų Marijampolėje. Apsigalvojome, kai perpratome jų sistemą. Šviežius produktus ten pirmiausia ne prekybos salėje padeda, o sandėlyje, o iš ten – tik tada, kai salėje nebelieka senų. Faktiškai pirkėjų švieži gaminiai niekada nepasiekia... – prekybos patirtimi per tarpininkus dalijasi Edita Kisielienė.

Gal todėl turguose tik ką iškeptais skanumynais prekiaujančios kalvarijietės neturi konkurentų, o jų produkcija smaližių giriama. Ir dėl skonio, kokybės, ir dėl kainos: kreminių pyragėlių kilogramas čia kainuoja 5,5 euro, trapių sausainių – 3,5–4,5 Eur. Jei dar neragavote, būtinai susigundykite.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite