Angle down Atgal

Devyniasdešimtmečio gargždiškio kelionė į geriausią laiką

Pernai gruodį gargždiškis Juozas Jucys savo 90-ojo gimtadienio pobūvyje prisiminė jaunystės pomėgį šokti. Garbaus amžiaus sulaukęs, per gyvenimą patyręs šilto ir šalto, sukaktuvininkas turi su kuo palyginti prabėgusius metus. „Gera gyventi dabar Nepriklausomoje Lietuvoje“, – patikino ilgaamžis, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kitomis svarbiomis datomis kaip šventenybę prie savo namų iškeliantis valstybinę vėliavą.

Geriau 100 draugų nei 100 eurų

Kai į mokyklą išvyksta dukra Irena Kučinskienė, dailės ir technologijų mokytoja, anūkas Pijus – į darbą, Džiugas – į studijas, Juozas lieka namuose su augintiniais Džeila ir Blicu. Atsisėdus prie stalo skaityti knygą, labradorė Džeila susirango, meiliai priglunda, kad ją glostytų. „Būtų liūdnoka be šios draugystės“, – šyptelėjo devyniasdešimtmetis. Savo kasdienybę jis užpildo skaitydamas knygas: patinka ne tik romanai apie meilę, knygos apie istoriją, bet ir poezija. Mėgstamiausio poeto Bernardo Brazdžionio eiles jis skaitė per dukros vestuves.

Metams bėgant, lėtėja gyvenimo ritmas. Kadaise balsingas vyras dainavo tuomečio statybinių medžiagų kombinato vokaliniame vyrų ansamblyje, paskutiniuosius 15 metų – tremtinių chore „Atminties aidai“. Tačiau pernai su juo atsisveikino. „Trūksta ryšio su visuomene“, – prisipažino ilgaamžis. Jo manymu, svarbiau turėti šimtą draugų nei šimtą eurų. Sekmadienį devyniasdešimtmetis sėda į savo senutėlę „Audi“ ir rieda į Gargždų bažnyčią, Sumos Mišias.

Iš ilgaamžių giminės

Praėjusį gruodį 90-ąjį gimtadienį artimųjų apsuptyje šventusiam J. Juciui visi linkėjo sulaukti šimto metų. Sukaktuvininkas, nesiskundžiantis sveikata, šyptelėjo: „Kiekvienas galvoja ilgiau gyventi, bet ne visada išeina.“

Iš Pažvelsio kaimo kilusio J. Jucio giminėje – daug ilgaamžių. Iš penkių vaikų – jis šeimoje jauniausias, vienas belikęs. Pernai į paskutinę kelionę palydėjo 92-ejų metų seserį. Kita amžinojo poilsio atgulė irgi perkopusi 90 metų slenkstį.

„Gyvenimas prabėgo nepastebimai“, – šyptelėjo devyniasdešimtmetis. Šį pavasarį jo šeimai skausminga sukaktis: prieš 10 metų į paskutinę kelionę palydėjo žmoną Onutę. Dar suspėjo abu atšvęsti savo auksines vestuves. Onutė dirbo tuometiniame rajono vykdomajame komitete, socialinio aprūpinimo skyriuje. „Daugeliui ji padėjo išrūpinti pensiją, nes tada žmogui buvo sudėtinga įrodyti, jog dirbo samdiniu pas ūkininką – dokumentų nebuvo“, – kalbėjo Jucių dukra Irena.

I. Kučinskienės, dailės ir technologijų mokytojos, pomėgis – tapyba. Jaunystėje ji žavėjosi muzika ir dainomis. Pirmajame respublikiniame „Dainų dainelės“ konkurse ji su kitomis dviem gargždiškėmis tapo laureatėmis.
I. Kučinskienės, dailės ir technologijų mokytojos, pomėgis – tapyba. Jaunystėje ji žavėjosi muzika ir dainomis. Pirmajame respublikiniame „Dainų dainelės“ konkurse ji su kitomis dviem gargždiškėmis tapo laureatėmis.

J. Jucys tarpukario šviesiomis spalvomis nepiešė. „Liaupsina tuos laikus, nors gyvenimas buvo labai sunkus. Kaimo žmonėms didžiausius mokesčius krovė. Jie neturėjo jokios technikos – reikėjo rankomis vasarojų kirsti, džiovinti, vežti į daržinę ir arkline kuliamąja kulti“, – apie nelinksmą praeitį dėstė pašnekovas. Betgi tuo laikotarpiu Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Galbūt tas jausmas stiprino žmones sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis?..

Lemtingi sutapimai

Sovietmečiu J. Jucys dirbo buvusiame statybinių medžiagų kombinate šilumvežio mašinistu. „Labai įtemptas darbas, kenksmingos sąlygos – triukšmas, vibracija, todėl į pensiją išleido 55-erių metų“, – šypsojosi pašnekovas. Pirmoji pensijos diena įsiminė visam gyvenimui: Jucių namuose įsiplieskė gaisras. Ugnis suniokojo tarpukariu žmonos tėvų statytą trobą. Juozui teko ją atstatyti. Beje, anuomet ten buvo Saulažolių kaimas, o dabar – į Gargždų miestą įsiliejusi Pievų gatvė. J. Jucys prisipažino, jog žmonos netektis skaudesnė nelaimė nei gaisras.

Atstatytuose, jaukiuose namuose dabar gyvena su vienturte dukra Irena ir dviem anūkais – Pijumi ir Džiugu. Tai jo didžiausia parama ir paguoda. Prie namų užveisto sodo obuolių šeima nebesuvalgo – ne pirmą rudenį Juozas siūlė žmonėms. Ir labai stebėjosi, kad pernai norinčiųjų neatsirado.

Emocingai sutikta laisvė

Nepriklausomybės prieš­aušrį Juciai sutiko plačiai atvėrę širdis. Devyniasdešimtmetis Juozas prisiminė, kaip abu su žmona ir jos broliu dalyvavo Baltijos kelyje. „Nesitikėjome, kad taip greitai paskelbs nepriklausomybę“, – prisipažino J. Jucys.

Dukra Irena kalbėjo, kad prieš 30 metų kovo mėnesį su džiazo grupe dalyvavusi tarptautiniame konkurse Jaroslavlyje. „Važiuodami namo per radiją išgirdome, kad iš Rusijos grįžtame į laisvą Lietuvą. Neapsakomas jausmas... Emocijų buvo tiek, kad vos autobuso neapvertėme“, – dalijosi prisiminimais Irena.

Tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis ji kartu su kitais beginkliais, bet stiprios dvasios žmonėmis budėjo Vilniuje, prie televizijos bokšto.

J. Jucys niekada nepamiršta Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kitomis svarbiomis datomis prie savo namų iškelti valstybinę vėliavą. Tai jo šventa pareiga. Tačiau vėliavą reikia ne tik iškelti, bet, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, per kasdienybę nešti. Ir Juozas tai daro. „Jeigu kas pyksta, kad dabar sunkus laikmetis, sakau, kad jie negyveno karo metais, pokariu... O dabar gera gyventi: kas galėjo pagalvoti, kad mūsų kieme trys automobiliai stovės“, – šypsojosi J. Jucys.

A. VALAIČIO nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite