Dėl įmonės bankroto visada kaltas tik vadovas?

Vilnius
Reporteris Gabija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Ar visais atvejais akcininkas išlipa „sausas iš balos“ bankroto byloje? Kuo skiriasi akcininko ir vadovo atsakomybė tuo atveju, kai konstatuojamas nesavalaikis įmonės bankrotas?

Jeigu reikėtų pasirinkti kuo būti vadovu ar akcininku, atsakomybės prasme turbūt geriau būti akcininku, jo atsakomybę prieš kreditorius įrodyti yra daug sunkiau nei vadovo.

Kodėl? Vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas: organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tuo tarpu akcininkai tokios pareigos neturi.

Akcininkai neturi ir svarbiausios pareigos - domėtis finansine bendrovės padėtimi, todėl pareiga inicijuoti bankroto bylą jiems gali kilti tik tuo atveju, jei jie faktiškai žino apie įmonės nemokumą. Ar būna atvejų, kai nežino? Tikrai taip. Įskaitant atvejus, kai byloje sugeba įrodyti faktinį nežinojimą, kai iš tikrųjų žinojo…

Tai kokiu atveju atsiranda pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus nevykdant akcininko pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo? Nustačius faktą, kad akcininkai žinojo apie įmonės nemokumą atsiranda “atviras kelias” pradėti galvoti apie realų teismo sprendimo palankumą kreditoriams.

Tačiau ir šio fakto neužtenka. Manymas ir tam tikrų faktų pateikimas, kad akcininkai žinojo apie įmonės nemokumą dar nieko nereiškia. Lieka surasti atsakymą į “slidžiausią” klausimą – kada sužinojo apie nemokumą? Arba kada turėjo sužinoti apie įmonės nemokumą?

Nustačius momentą nuo kada tiksliai akcininkas sužinojo apie įmonės nemokumą, lieka atsakyti į kitą svarbų klausimą: kuria apimtimi sumažėjo ir kuria – padidėjo kreditorių reikalavimų sumos nuo privalėjimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo. Ši suma kiekvieno akcininko atveju turi būti įvardijama itin preciziškai. Nei cento daugiau ar mažiau. Juk skaičiuojamas žalos atsiradimas!

Dažna teismų sprendimuose daroma klaida: teismai nueina lengviausiu keliu ir priteisia tiesiog žalą lygią bankroto byloje patvirtintiems finansiniams reikalavimams bei priteisia ją solidariai iš visų vadovų ir visų akcininkų teigiant, kad tariamai nėra įmanoma nustatyti kiekvieno asmens “indėlio” į žalos atsiradimą.

Taip, suplakti viską į “bendrą košę” yra daug paprasčiau nei individualizuoti, bet vadovaujantis susiformavusia teismų praktika, taip elgtis negalima.

Reziumuojant: teigti, kad akcininkas piktnaudžiavo įmonės ribota atsakomybe, galime tik tada, kai įrodoma ir atsakoma į klausimus:

  • kada konkrečiai akcininkas (-ai) vėliausiai sužinojo apie įmonės nemokumą?
  • nesikreipdami į teismą šie asmenys pažeidė akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe;
  • kiek išaugo bendrovės skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nuo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo iki bankroto bylos iškėlimo;
  • ar yra bendros išaugusios įmonės skolų kreditoriams sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinis ryšys.

Kadangi įrodyti aukščiau esančius aspektus praktikoje yra pakankamai sudėtinga, tai turbūt ir yra atsakymas į klausimą – kodėl didelė dalis ieškinių yra pateikiama tik vadovo (-ų) atžvilgiu?