Angle down Atgal

Dėl darbo policijoje sugrįžo iš užsienio

Kretingos rajono policijos komisariato (PK) Reagavimo skyrius pasipildė nauju pareigūnu – beveik prieš du mėnesius jame darbuotis pradėjo vyriausias patrulis 23 metų Paulius Viskontas, kuris dėl darbo Lietuvos policijoje sugrįžo iš emigracijos Danijoje.

„Noras darbuotis policijoje visada kirbėjo – būdamas užsienyje supratau, kad reikia stoti į Lietuvos policijos mokyklą. Parskridau trumpam iš Danijos tam, kad praeičiau būtinąjį sveikatos patikrinimą, o gavęs laišką, jog esu tinkamas, sugrįžau visam laikui“, – pasakojo P. Viskontas.

Baigęs metus trukusius mokslus Kaune, jaunasis pareigūnas apsigyveno pas tėvus Vydmantuose ir pradėjo dirbti Kretingos PK.

Jaunuolis prisipažino, kad labiausiai norėjo dirbti Palangoje. Kurorte jis atliko praktiką, ten dirba draugai, o ir žmonių vasarą prie jūros daugiau.

„Kretingos rajone nėra tiek veiksmo, kaip Palangoje ar Klaipėdoje. Daug bendramokslių, su kuriais iki šiol bendraujam, dirba Klaipėdoje, o ten daugiau įvykių. Kol esu jaunas, norisi būti įvykių sūkuryje: palakstyt, pabėgiot, pagaudyt ką nors“, – juokėsi P. Viskontas.

Tačiau dabar jis yra patenkintas ir tarnyba Kretingoje.

Pareigūnas iki šiol prisimena, kaip sunku būdavo eiti į monotonišką darbą statybose, kai dar buvo emigrantas. „O būdamas patruliu niekada nežinai, kokių įvykių sulauksi – kiekviena diena skirtinga. Be to, komisariate visi gerai sutaria, į darbą ateinu su šypsena. Jei ko reikia, tuoj pat gaunu atsakymą, kolegos noriai padeda“, – kalbėjo jis.

Šiuo metu vaikinas pradėjo krimsti ir teisės mokslus vienoje uostamiesčio kolegijoje: „Kas žino, gal kažkada pavargsiu ir teks kabinete pasėdėt“, – juokėsi.

Nors policijoje P. Viskontas nedirba nė dviejų mėnesių, jam Kretingoje jau teko susidurti su niūria pareigūno kasdienybe.

„Viešoje vietoje, prie senosios „Norfos“, buvo rastas lavonas. Pirmą kartą taip arti mačiau mirusį žmogų. Malonu nebuvo, bet teks priprasti“, – tą įvykį prisiminė jaunasis policininkas

Daugiausia laiko patruliui tenka skirti bendravimui su žmonėmis: „Daugeliui, pas ką atvykstame, esame priešai, juk ne šiaip kavos atsigerti atvažiuojame. Ir reikia su jais rasti bendrą kalbą. Nepriimu piktų žodžių asmeniškai, juk kitą dieną, jau išsiblaivęs, žmogus turbūt ir pats supranta, ką padarė“.

Užtat tikras džiaugsmas P. Viskontui yra padėti: „Ta šypsena, kurios sulauki padėjęs žmogui, tas nuoširdus „ačiū“ yra tikrai labai smagu“.

Irma Antanaitytė

http://svyturiolaikrastis.lt

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite