Angle down Atgal

Daug patyrusi širvintiškė, bet ne vietinė

Gimusi Alytuje, augusi Palangoje, persikėlusi į Vilnių, o iš sostinės į Omską Altajaus krašte, vėliau dar toliau – į Jakutską, po to Kaunas ir galų gale Širvintos. Atrodo taip paprastai lyg niekur nieko iš Lietuvos į Altajaus kraštą, tarytum į ekskursiją.

O juk buvo pradžia baisių laikų. 1941 m. birželio 14 diena. Šeimos tėtis darbe – Vilniaus policijoje dirbo viršininku. Dėl einamų tokių pareigų buvo kilnojamas su šeima iš vieno miesto į kitą. Mama taip pat darbe. Vilniuje į dviejų kambarių butą Aušros vartų gatvėje dieną užsuko rusų uniformuoti vyrai. „Gde otec?“(Kur tėvas?) Vaikai 14, 13, 12 metų nemokėjo rusiškai. O kai išsiaiškino, ko tiems dėdėms reikia, mažoji dvylikametė Aldona pasisiūlė parodyti, kur tėtės darbovietė. Atvesdino tėtį, iš darbo parbėgo mama. Liepta susikrauti daiktus, šiltus drabužius. Kiekvienam žmogui ne daugiau kaip 50 kg. Tėčio daiktai sudėti atskirai. Verkia mama, verkia vaikai. „Molčatj!“ (Tylėt!) – du ateiviai tardė tėtį, o vienas bute darė kratą, ištukseno visas buto sienas, ieškojo kažko paslėpto, tačiau bergždžiai. Naktį sunkvežimiu išvežė į geležinkelio stotį. Šeima vyko kartu. Tačiau kartu tik iki Naujosios Vilnios. Čia tėtis buvo atskirtas nuo šeimos ir daugiau nei žmona, nei vaikai jo nematė.

Mama su trimis vaikais po ilgos ilgos kelionės gyvuliniu traukiniu atsidūrė Omske. Čia gyvendami iš kaimynų, kurie gavo laišką iš ten, kur buvo ištremtas tėtis, sužinojo, kad „Vajegos nebėra“. Atsisveikindamas tėtis mamai sakė: „Antosiuk, aš bėgsiu“. Gal bandė bėgti, gal sušlubavo sveikata, gal kokia nelaimė atsitiko, kad keturiasdešimtmetis vyras mirė. Šeimos galva tapo mama. Sibire privalėjo dirbti visi – kitaip negausi duonos davinio. O kokia baisi duona – šlapia, prasti miltai sumaišyti su pjuvenomis, tačiau labai skani. Tremtiniai nuolat buvo alkani.

Po poros metų atvykėliai buvo perkelti kitur. Kepinant saulei, prieplaukoje, kur nebuvo menkiausio pavėsio, teko labai ilgai laukti reikalingos baržos. Neatlaikę didžiulio karščio, žmonės ėmė mirti, tačiau niekas iš prižiūrėtojų į tai nekreipė dėmesio. Po ilgai trūkusios kelionės upe, Vajegų šeima atsidūrė Jakutske. Badas žiūrėjo į akis. Mama iškeitė atsivežtus drabužius į maistą. Mokytis buvo sunku: pirmiausia teko išmokti kalbėti rusiškai, pažinti raides, tačiau pasirinkimo nebuvo, teko mokytis.

1947 metais į tas vietas atvyko atstovas iš Lietuvos, kuris rinko vaikus, likusius našlaičiais, ir gabeno juos atgal į tėviškę. Apie tai sužinojusi mama puolė prašyti, kad bent mergaitės galėtų grįžti namo, juk irgi našlaitės. Ruso pareigūno dėka, mamai pavyko išsiųsti dukras į tėvynę.
Atvežti vaikai buvo išdalinti giminaičiams. Iš Lietuvos Aldona išvažiavo būdama dvylikos, o grįžo jau aštuoniolikmetė, baigusi du finansinio technikumo kursus. Tremtinę Kaune priglaudė dėdė kunigas kanauninkas. Aldona Kaune toliau krimto finansų mokslus, sesuo apsigyveno pas kitą dėdę Biržų rajone. Čia tapo rusų kalbos mokytoja.

Mama labai ilgėjosi Lietuvos, dukrų ir, pasitaikius progai, bandė pabėgti. Tačiau Irkutske buvo sučiupta ir nuteista už pabėgimą trims metams kalėti. Sūnus lankė mamą kalėjime. Kol 1957 metais abu pagaliau grįžo namo. Energinga moteris dirbo, aktyviai dalyvavo saviveikloje.

Aldona, sėkmingai Kaune baigusi mokslus, gavo paskyrimą į Širvintas. Tada Finansų skyrius buvo dabartiniame Vilniaus 142 name. Tai gana nemažas tais laikais mūrinis pastatas, jame veikė bankas, spaustuvė, „Lenino vėliavos“ redakcija. Atėjo Aldona į Finansų skyrių tiesiai iš stotelės su atsivežtais daiktais. Finansų vedėjas priėmė naują jauną specialistę, o būsimasis kolega pasisiūlė nuvesti Aldoną pas šeimininkę, gal toji išnuomuos jai kambarėlį. Taip nuo 1948 metų Aldona pradėjo dirbti ir gyventi Širvintose. Čia sukūrė šeimą, tapo Jaščemskiene, užaugino tris dukras. Darbo stažą, net 45 metus, Aldona Jaščemskienė išdirbo vienoje darbovietėje. Dabar, tapusi senjore, Aldona dalyvauja „Bočių“ draugijos veikloje, visada laukia atvažiuojančių aplankyti dukrų šeimų.

„Baisūs buvo laikai. Ką patyriau vaikystėje, niekada neužsimirš. Dabar ramus laikas, taika, iškovota Nepriklausomybė. Dabar labai gera gyventi“, – sako buvusi tremtinė, ilgametė finansų skyriaus darbuotoja Aldona Jaščemskienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite