Angle down Atgal

Daryti gera – visai nesunku

Esate girdėję posakį, kad geras pavyzdys užkrečia? Apsilankę Pušalote pas Eugenijų Zobėlą tuo netrukome įsitikinti… Šis vyras jau kelias žiemas savanoriškai valo šaligatvius gatvės, kurioje gyvena. Bet to kaip nors ypatingai – pilietiškumu, geradaryste, savanoryste – neįvardina. Juk yra tiesiog gera daryti gera. Ir visai paprasta…

Pasidariau buldozerį-traktoriuką stumdyti sniegą kieme. Prie to paties, sakau, ir šaligatvį nuvalysiu…“ – kukliai taria Eugenijus Zobėla. Pušalote jis gyvena jau dvi dešimtis metų, nors yra kilęs iš Šilalės rajono. Čia gyvenimo vingiai atviliojo mamą. O šiandien po vienu stogu sutaria jau kelios kartos – drauge gyvena Eugenijaus šeima. Žmona Agnė kilusi iš Panevėžio, dirba darželio auklėtoja Jurgėnuose ir Krikliniuose. O kartais tapo paveikslus… Sūnus Adomas – pirmokėlis Pumpėnų gimnazijoje. Pats Eugenijus dirba statybų srityje, pats gražina, tobulina ir savo namus. O pokalbį amsėdamas palaikė ir taksiukas Maksas. 

Vyras pripažįsta, jog niekada specialiai ir negalvojo, kad reikia padaryti kokį nors gerą darbą. Taip jau natūraliai išėjo… Tiesiog gera, jei išeina padėti ir kitam žmogui. „Vis tiek – ir patys vaikštom, ir pagyvenusių žmonių daug. Ypač jei daugiau prisninga, tikrai sunku“, – pasakoja Eugenijus. Patiems žmonėms nusikasti, kai gerai priverčia, jau yra darbo. Nors gatvės miestelyje kruopščiai nuvalytos, šaligatvių situacija ilgą laiką buvo prastesnė. (Tiesa, jų miestelyje – tik du. Tikisi, kad dabar atsiras ir pagrindiniame kelyje, kur reikia labiausiai, – ten, grįždami iš mokyklos, juk laksto vaikai, važinėja mašinos.)

Eugenijaus traktorius burzgė ir šventų Kalėdų rytą. Juk sniego privertė kaip turi būti… Kartais pasisodina ir sūnų Adomą – tada rytinį maršrutą pravažiuoja abu. O ir Stoties gatvė – istorinė, čia seniau veikė siaurojo geležinkelio stotis (pastatas ligšiol traukia entuziastų dėmesį), yra išlikęs akmeninis grindinys. Kadaise tai buvo pagrindinė miestelio gatvė. 

Gal tavęs kas prašė, gal tau moka? – klausimų dažniausiai iš girsta žmonės, sumanę nuveikti ką nors ir kitų labui. O išties viskas taip paprasta… „Užsikūrei traktoriuką, pusvalandis – ir apvažiavai ratą. Ir užsiimti yra kuo“, – šypsosi vyras. 

Pušalote gyvenanti Zobėlų šeima – Eugenijus, Agnė ir sūnus Adomas.
Pušalote gyvenanti Zobėlų šeima – Eugenijus, Agnė ir sūnus Adomas.

Kalbėdama su Eugenijum, pajutau – jis, kaip ir dauguma geradarių, perdėm nesureikšmina savo darbų. Gera, kad ir žiemą galima neprarasti žmogiškos šilumos. Atjautos kitam žmogui – net kai pačiam sunku. Sako, didžiausioje neviltyje gimsta pati stipriausia viltis… Tai verčia pakelti galvą ir apsidairyti aplinkui, ar ne? 

Prakalbus apie Naujuosius metus, Eugenijus atsiduso: „Šiais laikais ir sau, ir kitiems reikia linkėti sveikatos… O tuos gerus darbus, man atrodo, kiekvienas gali daryti. Nebūtina, kad kas nors lieptų. Tikrai nesunku ką nors padaryti. Kaimynui kiemą nukasti… Yra pas mus žmogus, kuris su kastuvu pas kaimynus nueina, kiemus nuvalo! Vienas kitą matom, padedam.“ 

Be to, net jei nesistengi, Pušalote užsikrėsti gerų darbų nuotaika gali ir netyčia. Štai, Eugenijus rytais papsi su traktoriuku, miestelyje buriasi maltiečių savanoriai… Juk mažoje gyvenvietėje reikia vienas kitą palaikyti, vienas kitam pagelbėti. O daryti gera tampa tiesiog gyvenimo būdu.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite