Angle down Atgal

Dalelę Italijos parsivežę Marijonų gimnazistai kurs geresnę ateitį

Po dviejų penkiolika, tyliai mirksi mus išlydinčios naktinės Marijampolės šviesos, ir... opa! – pirmoji kelionės pamoka: prieš išvažiuodamas dešimt kartų pasitikrink, ar neįsidėjai mamos paso vietoj savojo, nes, kaip sakoma, „dėl kvailos galvos kojoms ne pakajus“.

Gerai, kad brolio ,,ratai“ greiti, todėl sesers kelionė išgelbėta! Užuot miegoję, visi bruzda ir klega, nes „yra reikalų“ – kai kam tai bus pirmas skrydis ir pirmas toks ilgas atsiskyrimas nuo šeimos.

Oro uoste viskas kaip sviestu patepta – greitai ir lengvai pereiname visas saugos tarnybas, jei nekreipsime dėmesio į nežinia ko pypsėjusią magnetinę apsaugą, einant vienam mūsų bendrakeleiviui. Galiausiai viskas baigiasi gerai. Ir štai jau mes lėktuve. Nespėjame nė gerokai nusnausti, o jau ir Frankfurtas. Beveik kaip filme „Vienas namuose“ nuskubame per visą oro uosto terminalą išskridimo vartų link. Tekančią saulę pasitinkame aukštai virš debesų. Ramu, kad sklandžiai artėjame prie kelionės tikslo, bet pradeda kirbėti kitas kirminukas – reikės susitikti su naujais šios savaitės „įbroliais“ ir „įseserėmis“. O kas, jei vieni kitų nesuprasime ar nesusikalbėsime?..

Ir tada prasideda pirma pažintis su kulinarinių svajonių ir meno bei kultūros šalimi Italija. Tarsi mozaikos sudėlioti šaligatviai, raudoni čerpių stogai, plytos spalvos užuolaidomis uždangstyti langai, nuo laiko pasvirę gynybiniai bokštai – visa tai mus pasitinka Bolonijos gatvėse ir aikštėse. Istorijos, kultūros ir meno injekcija „užkabina“ kiekvieną, skubėjusį paskui mažutę ir trapią, bet neabejotinai entuziastingą gidę. Jau vakarėjant visos trys į „Erasmus+“ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“ į susitikimą atvykusios delegacijos sušoka į autobusą ir, riedėdamos į šalia Florencijos esantį miestelį Borgo San Lorenzo, stebi besileidžiančią už kalnų saulę. O ten jau mūsų nekantriai laukia matyti ir nauji veidai, pasipila apsikabinimai, dar nepatirtų įspūdžių baimės prisotintos ašaros ir palengvėjimo atodūsiai, kad šiąnakt visų galvas svetingai priglaus išpurentos, kvepiančios, naktinių pasišnibždėjimų išklausyti pasirengusios, ne vien itališkai tesuprantančios pagalvės.

Kai kurie tik išaušus rytui pamatė, kad miegojo žavingų kalnų, alyvmedžių giraičių ir kiparisų apsupty. Netrukus įsitikino, kad visą savaitę kasryt važiuos it gyvačiukai besirangančiais kalnų keliukais į mokyklą, kurioje tądien jau laukė gausybė įvairiaspalvių balionų, turėjusių padėti geriau susipažinti smalsiems, aktyviems ir naujiems potyriams atviriems jauniesiems projekto dalyviams. Pranešimai, ne tik įdomios, bet ir naudingos paskaitos, praktinės užduotys – visko buvo taip gausu, kad net nepajutome, kaip atėjo vakaras. Kai kurių viešnagės šeimininkų virtuvėse jaukiai sužibo šviesos, suklego savo šalių nacionalinius patiekalus gaminti susiruošę mokiniai. Ką čia bepridursi – viskas buvo taip skanu, kad lėkštės ištuštėjo akimirksniu, patiekalams nė nespėjus atvėsti.

Nuostabą kėlė ne tik batais namuose avintys italai, kasryt nesantūriai smaližiaujantys per pusryčius, bet ir neįprastą savaitės dieną – antradienį – šurmuliuojantis miestelio turgus, kur nosį kuteno šviežių vaisių, daržovių ir sūrių kvapai, nedrąsiai skleidėsi mimozų sodinukų žiedai, kur galėjai rasti bemaž visko, apie ką tik išdrįstum pagalvoti. Projekto dalyvių prekystaliai su pačių gamintomis ekologiškomis ir gamtą tausojančiomis prekėmis įsikūrė prieš pat mero langus, gal todėl ir prekyba sekėsi tikrai šauniai. Priešpiečio laikas, nors šiek tiek lietingas, kaip ir viešnagė merijoje, neprailgo, o popiet jau patys mokiniai, pasiraitoję rankoves, gamino itališkus lakštinius, raviolius, kepė nuostabaus skonio ir aromato pyragą.

Kas geriausiai atrakina emocijų skrynią, nuo ko santūriuose veiduose pražysta tarsi gražiausios gėlės šypsenos ir uždainuoja širdis? Taip, taip, tai saulėta Florencija su neapsakomo grožio gatvelėmis, kvepiančiomis išdirbta oda, su neišmatuojamo dvasingumo ir turtingumo bažnyčiomis, muziejais ir sodais, su subtilia gatvės mada, nuoširdžiais žmonėmis, nepakartojama kava ir dieviško skonio ledais. Argi galėjome jos, esančios taip netoliese, neaplankyti? Savaime suprantama, vakare traukinys atgal vežė tarsi mus nušvitusius ir pakylėtus, nes visas nuovargis po nupėdintų 17 ar daugiau kilometrų tapo nėmaž nereikšmingas.

Dar vienas iššūkis – beveik aštuonių dešimčių žmonių kelionė dviaukščiu autobusu siaurais ir vingiuotais kalnų keliukais į tvarios gamybos įmonę – espreso kavos aparatų gamyklą Marzocco, kurioje, beje, pamatėme, kad Lietuva dar turi nišą rinkoje naujoms idėjoms ir tradicijoms. Lietėme ant kavamedžių kavos pupeles, uostėme, skanavome įvairaus skonio kavą ir geriau suvokėme savo, kaip jos vartotojų, reikšmę kavos rinkai. Ir dar kartą grožėjomės kalnais, rūke slepiančiais savo viršūnes, nedrąsiais pirmais gėlių žiedais ir dar po pernykštės sausros neatsigavusiais kalnų upeliais.

Namo į gerokai vėsesnę Lietuvą grįžome sėkmingai, kupini įspūdžių, pamąstymų. Ar verta kartu kurti Europos bendrystę, pasinaudojant „Erasmus+“ projektų teikiamomis galimybėmis? O, taip! Naujas suvokimas, naujas požiūris į aplinką, kitoks elgesys ne tik su kitais, bet ir su savimi, gerokai prasiplėtę horizontai, patobulėjusi užsienio kalba – tai tik keletas pliusų, kuriuos tokia veikla užtikrina. Ir dar – nenumaldomas troškulys tobulėti, imti, duoti vėl ir vėl, siekiant kuo didesnės gyvenimo pilnatvės. Jau laukiame naujų susitikimų.

Jolanta RUPŠIENĖ

„Erasmus+“ projekto „Žalieji paaugliai verslininkai“ koordinatorė, Marijampolės marijonų gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite