„Veikdama sapne, nė nesuabejojau, kad esu realybėje, kol atsibudau. Spėjau išanalizuoti ir interpretuoti sapno detales, kol vėl atsibudau ir supratau, kad šie apmąstymai tebuvo dar vieno sapno dalis. Kai atsibudau iš tikrųjų (bent jau taip manau), suabejojau, ar nesu dar vienoje simuliacijoje. Tik gerokai didesnėje, galingesnėje, sudarytoje iš milijardų visatų ir jas jungiančių sinapsių, kaip ir mano smegenys. Nes mano įsitikinimas sapno realybėje ir realybės realybėje buvo visiškai toks pat. Visai kaip Platono oloje. Net jei sugebėčiau atpažinti tikresnę realybę už šią. Turbūt nebūčiau pasiruošusi. Nes išdegtų akys. Kraujospūdis pakiltų taip, kad iš nosies pasipiltų karšta raudona lava. Nes ne taip lengva turėtų būti adaptuotis prie transcendentinės realybės, kai gimei draminėje“, – sako menininkė.

Skaitmeninės grafikos kūrinių parodoje pristatomi kiek ironiški ryškaus, net akį rėžiančio kolorito siurrealistiniai vaizdiniai, siekiantys atkreipti dėmesį į vartotojišką kasdienybę. „Gyvename malonumų epochoje, o pasitenkinti darosi vis sunkiau, nes tapome trumpalaikių malonumų įkaitais“, - sako autorė. Pasitelkdama populiariosios kultūros simbolius Žvėrūna analizuoja šiandienės visuomenės pjūvį. Negalėdamas susitaikyti su kasdiene realybe, žmogus dangsto ją daiktais, naujomis patirtimis ir įvaizdžiais. Laviruojama tarp žaidimo su daiktiškuoju pasauliu ir beprotybės. Kaip aktorius, susitapatinęs su vaidmeniu ir negalintis jo paleisti, taip mes susitapatiname su daiktais ir butaforine realybe, kol smegenų vingiais ima tekėti ištirpdytas cukrus. Taip nors trumpam nusiraminame. Bent jau kol nejaukioje tyloje sukramtome paskutinį mėsainio kąsnį.

Parodoje Žvėrūna nesistengia pažvelgti į pasaulį smerkiančiu ar moralizuojančiu žvilgsniu – čia ji atlieka faktų fiksuotojo vaidmenį, pasitelkdama pačios sukurtus vartotojiško pasaulio simbolius. Greta daiktiškojo pasaulio analizuoja ir kūniškumą. Kūriniuose itin daug nuogo kūno, tačiau šis nėra mistifikuotas ar juo labiau seksualizuotas. Jis priimamas kaip savaiminė duotybė. „Kūnas man labai gražus, sakralus, o ne gėdos stabas, kurį reikėtų slėpti“, – sako menininkė. Su kūniškumu susijusios ir feministinės idėjos. Darbais siekiama pabrėžti, kad moters vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje turi būti lygus vyriškajam, tačiau grafikė nėra radikalė ir moters kūno neigimo netapatina su lyčių lygybe.

Živilė Spūdytė-Žvėrūna (g. 1992) Šiaulių universitete 2017 m. baigė grafikos magistrantūros studijas. Nuo 2011 m. dalyvauja grupinėse parodose, yra surengusi keletą personalinių. Daugiausia kuria skaitmeninę grafiką. 2017 m. gavo Šiaulių savivaldybės jaunojo menininko stipendiją. Aktyviai bendradarbiauja su šio miesto Dailės galerija.

Žvėrūnos paroda „Simuliuojama tikrovė“ veiks iki vasario 10 dienos.

Panevėžio miesto savivaldybės informacija