Angle down Atgal

Choras – mokyklos atmosferos atspindys

„Yra bendras tikslas – vaikams susitikti muzikoje ir giesme pašlovinti Dievą“, – sako Šiaulių jėzuitų mokyklos direktorė Giedrė Statkutė. Kalba ji apie mokyklos chorą, kuris kasmet vis auga ir tvirtėja. Į muzikos ir giesmių pasaulį vaikus veda mokytoja Indrė Laužikienė, tačiau choristai ne tik gieda ir dainuoja. Neseniai, viešėdami Joniškio rajone, jie sužinojo, kokių gi kaimyniniame rajone turime vietų, susijusių su jėzuitų veikla Lietuvoje.

Mokyklos dvasia

Pirminę idėją apie chorą savo mintyse užmezgusi direktorė G. Statkutė visus darbinius rūpesčius, džiaugsmus, o dabar jau ir pasiekimus dėl choro veiklos perleidžia vadovei I. Laužikienei. Prie mokyklos bendruomenės vos prieš dvejus metus prisijungusi jauna muzikos mokytoja nedvejodama ėmėsi burti vaikučius. Susikūręs choras netrukus tapo mokyklos dvasia.

„Aš manau, kad kiekviena mokykla turi turėti chorą, nes tai yra mokyklos balsas, vienas iš esminių kultūros elementų. Choras atstovauja mokyklai, o išgirdęs chorą, gali pamatyti bendrą vaizdą: kokie yra vaikai, kokia tvyro atmosfera, kaip jie džiaugiasi. Neįsivaizduoju, kaip mokykla galėtų būti be choro“, – sako Indrė ir pasidžiaugia vis augančiu savo choristų skaičiumi.

Pritardama Indrei, mokyklos direktorė pabrėžia bendruomeniškumo aspektą: „Labai svarbus neformalesnės, mažesnės, į vieną tikslą orientuotos bendruomenės grupės telkimas. Labai smagu, kad patys tėvai atveda vaikus į chorą. Jame jie mato prasmę. Dabar jau sunku numatyti, kaip mokyklai reikėtų išgyventi, jeigu nebūtų to choro, kuris yra.“

Šiaulių jėzuitų mokyklos choro vaikai ne tik gieda ir dainuoja. Kaip sako mokyklos direktorė G. Statkutė, jie kartu pažįsta pasaulį.
Šiaulių jėzuitų mokyklos choro vaikai ne tik gieda ir dainuoja. Kaip sako mokyklos direktorė G. Statkutė, jie kartu pažįsta pasaulį.

„Vaikai labiau mėgsta giesmes“

Jėzuitų mokyklos choro repertuaras yra platus: dainuojamos dainelės, giedamos giesmės, vaikams aiškinamos ir šv. Mišių dalys, jų reikšmė. Indrė čia įžvelgia savo choro išskirtinumą ir didelį privalumą vaikams. Dar vieną ypatybę prideda mokyklos direktorė. Anot jos, choras yra labai šiltas, jaukus – čia nesiekiama profesionalumo bet kokia kaina, o suteikiama laisvė vaikui skleistis ne tiek profesionalumo, kiek muzikos išgyvenimo prasme.

Beje, pati Indrė pasinerti į ignacišku dvasingumu grindžiamą mokyklos gyvenimą nepabijojo. Šiek tiek neramino tik tai, kad teks vaikus ruošti šv. Mišioms, o jai tai buvo visiškai nauja patirtis. Bet, kaip sako dabar, ši Šiaulių jėzuitų mokyklos ypatybė ir jai pačiai suteikė daug naudos, subrandino kaip asmenybę. O į giesmes įtraukti vaikus, pasak jos, labai įdomu ir viskas vyksta natūraliai.

„Mažiems vaikams nėra skirtumo, ar dainuoti dainelę, ar giedoti giesmę. Jie taip pat džiaugiasi, yra tokie pat laimingi, žino giesmės prasmę. Jiems giesmės netgi labiau patinka nei dainelės“, – šypsosi Indrė. „Tai parodo, kad vaikams yra svarbu tikri dalykai“, – priduria mokyklos direktorė.

Choro giesmės, dainos skamba per mokyklos šv. Mišias bei įvairias šventes. Laukia jie ir išvykų, savo pasirodymų katalikiškuose festivaliuose, Šiluvos atlaiduose, konkursuose. Įsimintina kelionė buvo pernai į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią, kur teko giedoti pilnuose tikinčiųjų maldos namuose.

Choro veikla neapsiriboja vien muzikavimu. Vadovė Indrė ir mokyklos direktorė stengiasi, kad būtų puoselėjamas vaikų žingeidumas, kad jie sužinotų ką nors naujo, įdomaus. Štai kovo viduryje choras vyko į Joniškio rajone esančias bažnyčias, koplyčią, susijusias su jėzuitų veikla. Ten ne tik sugiedojo giesmių, bet ir papildė savo žinių bagažą apie jėzuitų pėdsakus mūsų krašte.

Kultūros vertybė – Jakiškių Šv. Ignaco koplyčia

Išvyka buvo skirta pažinti savo kraštą, aplankyti jėzuitų šventųjų vardais pavadintas šventoves, pabūti kartu draugystėje ir maldos dvasioje. Ši išvyka – tai viena iš Šiaulių jėzuitų mokyklos veiklų, skirtų paminėti jėzuitų misijos 450 metų Lietuvoje jubiliejų. Joniškio rajone choras aplankė dvi šventoves, pavadintas jėzuitų vardais. Tai Jakiškių Šv. Ignaco koplyčia ir Gasčiūnų Stanislovo Kostkos bažnyčia. O Joniškio bažnyčioje vaikai giedojo šv. Mišiose.

Šv. Ignaco koplyčia stovi Maironių kaime. Ji dar dažnai vadinama Jakiškių koplyčia – abu kaimai beveik susilieję. Tiksli koplyčios pastatymo data nėra žinoma, tačiau yra spėjimų, kad tai XIX a. pabaiga, o jos statymu rūpinosi vietiniai gyventojai.

Ši koplyčia yra viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių koplyčių. Vertingiausia šiame sakralinės architektūros pastate – aukštas valminis stogas su bokšteliu kraigo viršuje, arkinės dvivėrės durys, šoninių sienų langai. Nuo senų laikų prie koplyčios guli akmuo su įduba.

Koplyčia stovi Joniškio rajono piligrimų kelyje, šalia jos pastatytas informacinis stendas. Tai yra sakralinės architektūros paminklas, 1995 m. įrašytas į LR kultūros vertybių registrą.

1999 m. buvo parengtas projektas koplyčios tyrimams, avarinės būklės pašalinimui, konservavimui ir restauravimui. Pasak projekte pateiktos medžiagos ir tyrimų duomenų, koplyčia kartą buvo remontuota 1980 m., tačiau restauracija baigėsi ne itin džiugiai, mat galimai tuo metu iš koplyčios dingo varpas, XVIII a. ornamentiniai drožiniai nuo altoriaus, skulptūros, paveikslas. 2007 metų rugsėjo mėnesį statinys pradėtas restauruoti, siekiant išsaugoti jį ateities kartoms. Lyginant projekte pateiktas koplyčios altoriaus nuotraukas su 2010 m. nuotraukomis, altorius išliko nepakitęs, tokios pat spalvos, nėra dekoro elementų.

Šv. Ignacas Lojola – buvęs karininkas, kuris po patirtų sužeidimų mūšyje ėmė gilintis į religiją. Pasišventęs Dievui, įkūrė naują Jėzaus draugiją, o po mirties buvo paskelbtas šventuoju. (Vaticannews.va nuotr.)
Šv. Ignacas Lojola – buvęs karininkas, kuris po patirtų sužeidimų mūšyje ėmė gilintis į religiją. Pasišventęs Dievui, įkūrė naują Jėzaus draugiją, o po mirties buvo paskelbtas šventuoju. (Vaticannews.va nuotr.)

Jėzaus draugijos įkūrėjas

Koplyčia gavo jėzuito šv. Ignaco vardą. Jėzaus draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola gimė 1491 m. Ispanijoje. Jaunystėje tarnavo kariuomenėje, buvo Pamplonos pilies komendantas. Ginant tvirtovę, buvo sunkiai sužeistas, bet pasveiko. Po šio įvykio jis pradėjo skaityti religinio turinio knygas – apie Jėzaus ir šventųjų gyvenimus. Jų paveiktas, nusprendė pasišvęsti Viešpaties Dievo tarnystei.

Barselonoje baigė lotynišką mokyklą, gavo Paryžiaus Sorbonos universiteto daktaro laipsnį. Paryžiuje su bendraminčiais sukūrė naują draugiją, kurios nariai laisva valia davė neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus ir pasiryžo vykdyti viską, ką palieps Šventasis Tėvas (popiežius).

1540 m. buvo patvirtinti Jėzaus draugijos – jėzuitų – įstatai, o pirmuoju generolu paskirtas Lojola, vienuolystėje žinomas tėvo Ignaco vardu. 1622 m. kovo 12 d. Katalikų bažnyčia jį paskelbė šventuoju.

Lietuvoje šio šventojo vardu pavadinta katalikiška aukštoji mokykla – Šv. Ignaco Lojolos kolegija. Šiauliuose yra įsikūrusi jo vardo bažnyčia. Šv. Ignaco Lojolos gyvenimas – stebėtinas pavyzdys, kaip riteris padauža tapo Kristaus kariu.

Gasčiūnų Stanislovo Kostkos bažnyčia

Kitas aplankytas objektas yra Gasčiūnų Stanislovo Kostkos bažnyčia. Tai bažnyčia, stovinti 10 km į pietus nuo Joniškio. Tai yra liaudies architektūros formų kuklus pastatas su dvišlaičiu stogu, kuris išsiskiria dideliu piramidiniu aukštu bokštu.

Pirmiausia Gasčiūnuose XVII a. buvo pastatyta medinė koplyčia. Iki 1786 m. ji buvo atstatyta, o 1902 m. paskirtas kunigas, koplyčia tapo filija. Tačiau Kauno gubernatorius 1903 m. neleido laikyti pamaldų ir gyventi kunigui. Šis draudimas panaikintas po metų, o dar po penkerių įsigytas varpas, įsteigta „Saulės“ draugijos mokykla. Ir tik 1931 m. klebono Flavijaus Žilinsko rūpesčiu bažnyčia padidinta ir pašventinta.

Įdomi šventoriaus varpinė – be sienų, tik piramidinis stogelis ant stulpų su spyriais, kurioje du skirtingo dydžio varpai, vienas jų nulietas XVIII a. pabaigoje. Bokštą puošia apskritas žvaigždinis langelis ir du dideli langai su arkomis bei daugybe stiklų. Bažnyčios šventorius ir kapinės aptvertos akmens mūro tvora, kurią pagyvina ornamentiški plytų mūro trijų arkų vartai. Čia pat, šalia šventoriaus, yra paminklas 1933 m. šventųjų metų prisiminimui.

Stanislovo Kostkos tapimo jėzuitu istorija – ypatinga. Sunkios ligos pakirstas Stanislovas sulaukė malonės iš Aukščiausiojo: kambaryje išvydo Švč. Mergelę Mariją ir stebuklingai išgijo. Atsidėkodamas už tai, jis tapo jėzuitu. (Bernardinai.lt nuotr)
Stanislovo Kostkos tapimo jėzuitu istorija – ypatinga. Sunkios ligos pakirstas Stanislovas sulaukė malonės iš Aukščiausiojo: kambaryje išvydo Švč. Mergelę Mariją ir stebuklingai išgijo. Atsidėkodamas už tai, jis tapo jėzuitu. (Bernardinai.lt nuotr)

Stebuklinga jėzuito istorija

Bažnyčia pavadinta tėvo jėzuito Stanislovo Kostkos vardu. Šv. Stanislovas gimė Rostkove, Lenkijoje. Nors augo kilmingoje šeimoje ir buvo rengiamas visuomeniniam gyvenimui, tėvai rūpestingai auklėjo kataliku: saugojo nuo prabangos ir netenkino jokių užgaidų. Būdamas 14 metų, jis buvo pasiųstas į jėzuitų kolegiją Vienoje. Kaip jis tapo jėzuitu – pasakoja ypatinga istorija.

1565 m. Stanislovas rimtai susirgo neaiškia liga ir buvo manoma, kad visiškai nepasveiks. Dėl grėsmės gyvybei ligonis pasiprašė, kad jam būtų atneštas Švč. Sakramentas, tik brolis Paulius atkalbinėjo nuo šio žingsnio, aiškindamas, jog nieko tokio grėsmingo čia nėra. Bet kunigo nepakvietė dėl to, kad senatorius Kimberkeras, kurio namuose jie gyveno, buvo užkietėjęs protestantas. Supratęs, kad Paulius neketina kviesti kunigo ir, trokšdamas priimti mūsų Viešpatį Šv. Komunijoje, Stanislovas meldė šv. Barboros, draugijos globėjos, kad paprašytų Aukščiausiąjį ir būtų leista jam prieš mirtį priimti Komuniją. Nuolanki malda buvo išklausyta: šv. Barbora su dviem angelais pasirodė kambaryje, atnešė sergančiam jaunuoliui komunikantą. Vėliau Stanislovui pasirodė su kūdikėliu ant rankų Švč. Mergelė Marija ir leido dieviškajam vaikeliui pabūti Stanislovo rankose, o paskui paragino jį stoti į Jėzaus draugiją. Po šių nepaprastų malonių Stanislovas pasveiko ir vėl galėjo mokytis kolegijoje.

Nepaisydamas griežtų tėvo protestų, nusprendė tapti jėzuitu ir pabėgo į Vokietiją, kur susitiko šv. Petrą Kanizijų. Šis pasiuntė Stanislovą į Romą. Ten šv. Pranciškus Borgia 1567 m. priėmė jį į ordino narius. Po metų, gruodžio 8 d., Stanislovas Romoje mirė, tačiau buvo ilgai prisimenamas dėl savo nuolankumo ir tyrumo. Kanonizuotas 1726 m.

1962 m. rugpjūčio 31 d. Jonas XXIII patvirtino jį Lenkijos globėju; jis globoja novicus, mokinius ir studentus bei beviltiškus ligonius.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite