Charizmatiškoji Zita Kelmickaitė užbūrė kiekvieną

Vilnius
Neringos Tuškevičienės nuotr.
Neringa Tuškevičienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Būsiu nuoširdi. Kai gavau skelbimą su prašymu paskelbti jį spaudoje, sureagavau skeptiškai. Na ką jau naujo gali papasakoti etnomuzikologė? Taip, moteris įdomi, bet ta jos specialybė… vėl apie dainų įtaką gyvenime? Apie tradicijas? Oi ne. Žmonėms nebus įdomu ir nesusirinks.

Su malonumu pripažįstu – klydau. Iš kur tiek žmonių radosi? O aš vis dar abejojau…

Tačiau vos JI prakalbo, stebuklingai visų dėmesį susirinko ir nepaleido ne tik planuotą valandą, bet ir ilgiau. Visi klausėmės užmiršę kvėpuoti, aš asmeniškai, padariusi kadrų pradžioje, vėliau net nedrįsau fotografuoti.

JI – be galo charizmatiška ir užburiant asmenybė – etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, docentė Zita Kelmickaitė.

Ta uždeganti kalbėjimo maniera, subtilus humoras, betarpiškas bendravimas pakerėjo kiekvieną. Viešnia kalbėjo apie žiūrovams nematomą televizijos laidų kūrimo procesą, kaip nuo kūrėjų darbo – profesionalumo, pastabumo, geranoriškumo – priklauso laidos dalyvio įvaizdis. Išdavė paslaptį apie visų vedėjų pagalbininką – suflerį. Nejučia apsidairiau, gal ir docentė skaito iš suflerio? Ne, jo nebuvo. O žodžiai liejosi tvarkingai sudėlioti, apgalvoti ir išjausti. Buvo smagu klausytis apie įvairių laidų herojus, kuriuos etnologė kalbino važinėdama ne tik po Lietuvos kampelius, bet ir po visą pasaulį. Girdėjome istorijų iš Amerikos, Australijos…, ten gyvenančių lietuvių požiūrį į tradicijas, reiškinius, gyvenimo kasdienybę. Sausakimšoje Musninkų bendruomenės salėje viešnia kritikavo mokytojų požiūrį į savo darbą, pasakojo, kaip Amerikoje sudominami vaikai, kad viskas perteikiama per žaidimą.

Musninkų kaimo kapelos nariai dovanojo viešniai dainą. O ši garsiai stebėjosi jų balsų grožiu. Sužinojusi, kad salėje yra savo gimtadienį švenčiantis žmogus – A.Miselis, jam skyrė “ilgiausių metų’. Salė dainavo kartu atsistojusi.

Zita Klemickaitė šeštadienį aplankė Musninkus ir Kiauklius. Apsidžiaugiau paprašyta ją nuvežti į Kiauklius. Kelionė buvo nepamirštama, kalbėjomės apie širvintiškius. Nuo Šešuolėlių sukant į Kiauklius mano pakeleivė pasiteiravo: o kas aktualu Kiaukliuose? Apie ką kalbėti? Pasakojau, kad kaip ir kiekvienoje bedruomenėje, mes užmirštame padėkoti, dažnai nepastebime artimojo, iniciatyvas priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Ir mano nuostabai viešnia apie tai kalbėjo gausiai susirinkusiems kiaukliškiams. Ji vis kartojo ir kartojo, kad labai svarbu mokėti pastebėti kad ir menkiausią pastangą, kad svarbu už ją padėkoti.

Viešnia labai rimtai kalbėjo apie tėvų pareigą laiku surašyti testamentą. Viską turite sudėlioti popieriuje, tik tuomet nekils nesantaikos, tik tuomet būsite tikri, kad jūsų paskutinė valia bus išpildyta. Etnologė priminė, kad senovės lietuviai iš anksto ruošdavosi laidotuvėms, įkapes, portretinę nuotrauką… Užmiršome jau tradicijas.

Viešnia kalbėdama spėjo pastebėti ir žmones. Ji net prasitarė, kad apžiūri kiekvieną ir iškart svarsto, kaip galėtų jį parodyti, ką jis galėtų papasakoti.

Kalbos pratęstos prie arbatos puodelio. O jų būta įvairių: politika, tradicijos, žmonės…

Viešnia išvyko palikusi nuostabų jausmą ir glėbį minčių. Bet į Širvintų rajoną ji netruks sugrįžti. Jua šį antradienį savo laidai filmuos žmones, o ateinantį rudenį ji norinti savo akimis pamatyti Kiauklių cepelinų balių.