Chaimo Frenkelio viloje – Dr. Ernesto Vasiliausko paskaita apie Daunoravos dvarą

Šiauliai
Jolita Kirkilaitė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

2018 m. kovo 20 d., antradienį, 17 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyks Dr. Ernesto Vasiliausko (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas) paskaita „Žiemgalos krašto dvarai: Daunoravos dvaras (1557–1940 m.)“. Įėjimas nemokamas.

Archeologas E. Vasiliauskas paskaitoje „Žiemgalos krašto dvarai: Daunoravos dvaras“, pasitelkęs iki šiol mažai žinomus, daugiausia Latvijos valstybės istorijos archyve saugomus XVII–XIX a. rašytinius, XVIII a. pab. – XX a. pr. kartografijos, XX a. pirmosios pusės ikonografinius šaltinius (1949 m. ekspedicijos medžiaga saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje), pristatys kadaise Šiaulių paviete, karališkosios ekonomijos valdų apsuptyje buvusio didžiausio privataus Daunoravos dvaro raidą – nuo seniausio paminėjimo 1557 m. iki mūsų dienų.

Dvaras ne kartą keitė savininkus – nuo XVII a. valdytas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės įtakingų vokiečių šeimų (baronų von Tranckwitzų, von Plettenbergų, von der Brüggenų, von Manteuffelių gen. Szoege, von Pfeilitzerių gen. Franckų ir galiausiai grafų Keyserlingkų ir kt.). Dvare, kaip byloja XVII–XIX a. šaltiniai, ypač buvo išplėtotas ūkinis sektorius – žemės ūkis, gyvulininkystė ir miškininkystė, nuo XIX a. antrosios pusės ir sodininkystė. Daunoravos dvaras XIX a. laikinai virsdavo baronų von Pfeilitzerių gen. Franckų šeimos rezidencija.

XIX a. viduryje dvaro sodyba buvo iš esmės perstatyta – iškilo mediniai, moliniai, mūriniai statiniai, statyti nagingų meistrų (būdingesni gretimo Kuršo tradicinei architektūrai). Ši sodyba su parku ir dideliu sodu suteikė žaismingumo monotoniškam Žiemgalos lygumų kraštovaizdžiui. Dvaro sodyba be nuostolių išgyveno abu pasaulinius karus, tačiau nuo 1940 m. įvykusios nacionalizacijos prasidėjo komplekso nykimas.

Šiuo metu išlikę komplekso fragmentai – didelis medinis ponų namas (1853 m.), mediniai, mūriniai, moliniai ūkiniai, gyvenamieji pastatai fachverko konstrukcijų frontonais. Su dvaru taip pat susijęs nuo XVII–XVIII a. didelės latvių evangelikų liuteronų bendruomenės – dundurniekų (nuo dvaro latviško pavadinimo Dundurmuiža) susiformavimas, kuri be abejonės darė didelę įtaką greta gyvenusiai lietuvių bendruomenei ir jos materialinei kultūrai. Daunoravos apylinkių folklorą ir materialinės kultūros reliktus (saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje) užfiksavo Sargūnų kaime (nuo seno priklausė dvarui) gimęs ir gyvenęs tautosakininkas Jonas Trumpulis (1859–1943).

Medžiaga apibendrinta E. Vasiliausko knygoje „Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen“ (2017).

Leidybos projekto „Joniškio krašto dvarai: Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai" rengėja – Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji biblioteka.