Angle down Atgal

Bul­va­ras šiau­lie­čius ža­vė­jo net sar­kas­tiš­kais vaiz­dais

Šiau­lių bul­va­ras po­ka­riu at­ro­dė niū­riai. Iš griu­vė­sių pri­kel­ti pa­sta­tai sto­ko­jo gy­vu­mo. Rei­kė­jo kaž­ką dary­ti. Vie­noms įmo­nėms so­vie­tų val­džia lie­pė tik per­dažyti fa­sa­dus, o ki­tų pa­sta­tų sie­noms bu­vo nu­ma­ty­ti ryš­kes­ni po­ky­čiai – ta­py­ba ant tin­ko. Taip mies­te at­si­ra­do ne­ma­žai įdo­mių, sar­kas­tiš­kų vaiz­dų, ku­rie dar­gi kė­lė ir ne­ma­žai aist­rų. Net Vi­lius Pu­ro­nas iš­gir­do: „O da­bar tuoj pat lipk ant pa­sto­lių ir sa­ve už­ma­lia­vok!“

Įsakymas įmonėms

Saulės miestas buvo smarkiai nukentėjęs po Antrojo pasaulinio karo, todėl kone visą miestą teko iš naujo atstatyti. Bet vaizdas tapo niūrus, kai kurie pastatai buvo suremontuoti labai paskubomis. Greta vienas kito stovėjo įvairių stilių ir dydžių pastatai.

Nepatiko nykus centro vaizdas net valdininkams, todėl ėmėsi veiksmų. Miesto vykdomasis komitetas įpareigojo įvairias Šiaulių įmones ir organizacijas savo lėšomis ir darbo jėga centrinių pastatų fasadus suremontuoti ir nudažyti, o ant stogo atitvarinių grotelių dar pritvirtinti lempučių girliandas – šventinę iliuminaciją per valstybines šventes.

Spalvų ir medžiagų pasirinkimas tuomet buvo skurdus: balta – kalkės, geltona – statybinė ochra, rožinė – geležies surikas, pilka – cementas, tamsiai pilka – statybiniai suodžiai. Vis tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai šitaip vienu metu buvo nudažyti centro pastatai, miestas atgijo.

Na, o kai kurie pastatai turėjo sublizgėti ryškiau – ant jų sienų buvo numatyti reklaminiai pano (tapyba ant tinko, – aut. past.). Šie darbai buvo patikėti jauniems gabiems studentams. Darbas ant pastolių buvo puiki profesinė praktika, o jų kūriniai, sukurti su išmone ir humoru, ilgai spinduliavo jaunyste, suteikė to nepakartojamo šiaulietiško žavesio, ko nebūtų galėję sukurti profesionalūs dailininkai.

„Gai­la. Iš ano spal­vin­go ir sar­kas­tiš­ko pa­sau­lio, su­stin­gu­sio ant sie­nos, be­li­ko tik ši nuo­trau­ka“, – sa­kė V. Pu­ro­nas. Tai sar­kas­tiš­ka so­cia­lis­ti­nio mies­to kom­po­zi­ci­ja „Bul­va­ro per­spek­ty­va“, su­kur­ta 1977 m.
„Gai­la. Iš ano spal­vin­go ir sar­kas­tiš­ko pa­sau­lio, su­stin­gu­sio ant sie­nos, be­li­ko tik ši nuo­trau­ka“, – sa­kė V. Pu­ro­nas. Tai sar­kas­tiš­ka so­cia­lis­ti­nio mies­to kom­po­zi­ci­ja „Bul­va­ro per­spek­ty­va“, su­kur­ta 1977 m.

Žuvys, kartis ir... girtuoklėliai

Vienu pirmųjų tokių akcentų tapo iliuzorinės tapybos pano „Gamta, medžioklė, žūklė“ ant pastato Vilniaus g. 170 aklasienės 1975 m. Ričardas Ničajus, anuomet trečiakursis, sugebėjo perteikti to laikmečio dvasią bei sarkazmą savo paveiksle. Vėliau šis vaizdelis ant sienos buvo sunaikintas, statant „Laiko“ kino teatrą.

Aklasienėje autorius buvo pavaizdavęs tris atidarytus langus, už kurių vyko gyvenimas. Iš viršutiniojo išlindusi ranka barstė trupiniukus paukščiams, kairiajame – aitvaras (to laikmečio „skoningų“ grafikų iliustracijų parodija). Apatiniame, dešiniajame, lange stovėjo du draugai: medžiotojas ir šuo. Abu rimti, abu su medaliais (vaizdūs to laikmečio analogai – medaliais pasipuošę Didžiojo Tėvynės karo dalyviai ir revoliucinio judėjimo veteranai). Tarp antrojo aukšto langų kabėjo natūralistiškai nupiešta džiovinamų žuvų kirbinė, net šešėlis nuo jos.

Įdomu, kad tos žuvys tapo legendinėmis, mat po miestą bene porą metų plito pasakojimas, kaip pora girtuoklėlių, pamatę neaukštai kabančias žuvis, nutarė kartimi numušti ir susirinkti. Ilgai ir kantriai bandė, kol suprato, kad jokių žuvų ten nėra... Pasijuokę iš savęs, papasakojo likimo draugams – taip ir pasklido pasakojimas po Šiaulius.

Gražiai „praslysta“ buvo su medžiotojų parduotuvės reklama. „Myli gamtą? Pirk mūsų parduotuvėje!“ – šis užrašas turėjo būti reklama. Jam pasirinktas XX a. pradžios šriftas, kuris ir tiko prie „smetoniškos“ architektūros, ir kartu kėlė tarpukario nostalgiją, draudžiamą sovietmečiu. Šiauliečiams patiko, o ideologiškai pasmerkti taip pat nebuvo priežasties – juk buvo reklamuojama tik parduotuvė...

Šioji reklama, beje, oficialiose partijos komiteto ataskaitose buvo pažymima kaip „vaizdinės agitacijos akcentas gamtosaugine tematika“.

Šis rek­la­mi­nis pa­no „Gam­ta, me­džiok­lė, žūk­lė“ ant pa­sta­to Vil­niaus g. 170 ak­la­sie­nės bu­vo vie­nas pir­mų­jų. (A. Musneckio nuotr.)
Šis rek­la­mi­nis pa­no „Gam­ta, me­džiok­lė, žūk­lė“ ant pa­sta­to Vil­niaus g. 170 ak­la­sie­nės bu­vo vie­nas pir­mų­jų. (A. Musneckio nuotr.)

Šiauliečiai ant sienos

R. Ničajaus rankos 1977 m. prisilietė ir pie Vilniaus g. 235 aklasienės. Ši sarkastiška socialistinio miesto kompozicija „Bulvaro perspektyva“ turėjo pratęsti bulvarą sienoje. O bulvare – pažįstami šiauliečiai.

Pažvelgi į sieną ir matai – šviesu, optimistiška, gera... Tačiau tik pro profesionalių mąstytojų, tapytojų ar sovietmečio korespondentų akis praslysdavo tai, ką iškart pagaudavo šiauliečiai.

Pirmame plane stoviniavo madingas jaunimas su to laikmečio mini sijonėliais ir platėjančiomis kelnėmis, į kurias partiniai ideologai žiūrėdavo labai įtartinai. Matyti ir autoriui pažįstama „babytė“, pas kurią jis nuomojo kambariuką, kuri su anūku ir „taše“ išėjo apsipirkti. Tolėliau –
skrybėlėtas rusas veteranas žibančiais auksiniais dantimis su abiejose rankose nešamomis „sietkomis“, šalia jo – rusė žmona, dribli peroksidinė blondinė. Ant suoliuko šalia gėlių vazonų sėdi „pliušinis desantas“. Tai ukrainietė, atvažiavusi į Pabaltijį apsipirkti, ji ilsisi, laukdama draugių išeinant iš „univermago“, lukštena ir spjaudo „siemkas“. Štai kodėl šalia jos buriasi, lesinėja balandžiai. Grupelėje, dešinėje viršuje, galima atpažinti ir to laikmečio artimesnius draugus: Saulių, Vitaliją, Vilių, Virginiją ir kitus. Nutapė Ričardas net save – apačioje, po stogeliu, iškišusį galvą iš kanalizacijos liuko.

Bet šiame vaizde užkliuvo visai ne autoriaus galva... „Tu ką, V. Puronai?! Visai išprotėjai! Kodėl save išpaišei, kas leido?! Veteranai piktinasi... <...> Tuoj pat ateik prie fasado. Bėgom!..“ – per telefono ragelį partijos komiteto Ideologijos skyriaus vedėjo Vlado Zalecko balsą kartą išgirdo V. Puronas.

Prie reklaminio pano tąsyk atvyko ir vyr. miesto ideologas. „Jaunimo, komjaunuolių – yra, darbo žmonių atstovų – irgi yra, veteranų – irgi... Gerai... Čia neprisikabinsi. O kas leido tau išsipiešti save, draugas dailininke? Kai nusipelnysi, mes garbės lentoje tave ištapysime, – kalbėjo jis ir galiausiai įsakė: – O dabar tuoj pat lipk ant pastolių ir save užmaliavok! Ir kad man nė ny-ny!..“

Įsakymų klausyti reikėjo, tad V. Puronas nepurkštavo ir užsilipo pastoliais iki savo veido. „Pasiėmiau rožinių dažų ir „nuskutau“ savo barzdą“, – prisiminė jis.

Šį vaizdą šiauliečiai mėgo – per visą savo gyvavimo laikotarpį niekada nebuvo apmėtytas nešvariu sniegu, o ir autoriui, išlindusiam iš kanalizacijos, nebuvo pripiešti ūsai.

Tapyto tinko trūkumas – laikinumas. „Gaila. Iš ano spalvingo ir sarkastiško pasaulio, sustingusio ant sienos, beliko tik ši nuotrauka“, – sakė V. Puronas.

Garsusis Šiaulių akcentas

„Valerijono“ pastato siena irgi išsiskyrė savo reklama. Vaistinę Vilniaus g. 173 pastato aklasienėje reklamavo šriftinis pano, kurio autorius – Algirdas Milašauskas.

Šriftinis pano buvo ne kartą koreguotas Šiaulių meno tarybos. Bet galiausiai virto nepriekaištinga šrifto ir valerijono augalų kompozicija. O štai tos pačios reklamos Vilniaus gatvės fasadas sukurtas apeinant meno tarybą. Šriftas, grafinis piešinys ir skardos katinai ant stogo kūrė puikią pastato aurą. Greitai šis objektas tapo bene garsiausiu Šiaulių akcentu pasaulyje.

Aistros dėl kailių

Dar vienas A. Milašausko kūrinys atsirado ant kito bulvaro pastato – Vilniaus g. 257A aklasienės tinko. Šį reklaminį pano „Savas kailis brangiau už svetimą!“ išvysdavo į turgų atėję šiauliečiai, mat jis buvo ištapytas prieš įėjimą – kitoje Vilniaus g. pusėje, šalia Sukilėlių paminklo skvero.

O kas gi ten pavaizduota? Pastate buvo įsikūrusi žvejų ir medžiotojų draugijai priklausiusi parduotuvė, kurioje prekiauta kailiais. Natūralu, kad ir reklamoje spindėjo „smetoniškos“ damos, pasipuošusios lapių kailiais. O užrašas rėkė: „Kailiai. Nusipirk ir saugok. Savas kailis brangiau už svetimą.“

Reklamos šūksnis sukėlė nereikalingų aistrų. Kilo dvejonių, ar tai nesumažins pagarbos palaidotiems sukilėliams, susidomėta ir teiginio prasme – kas už viso to slypi: savas kailis svarbiau už svetimą; tarybiniam žmogui svarbiau visuomeniniai tikslai, o ne savas kailis?

Pasirodo, pano įžeidinėjo ir rajono vykdomojo komiteto darbuotojas, nes buvo priešais jų langus: „Negalvokite, kad ten sėdinti nomenklatūra dreba dėl savo kėdžių. Visai nedrebame!..“ Visgi laikas bėgo, o aistros nurimo. Galų gale reklama tiesiog natūraliai sunyko.

Progresą žymėjo sparnuotas žmogus

O ar žinote, kur galėjo išvysti žmogų su sparnais? Ant Vilniaus g. 215 sienos, kur 1978 m. įsitaisė „Aero-floto“ reklama „Sparnuotas žmogus – sparnuotas laiškas“. Autorius – dizaineris R. Skačkauskas.

Pastate veikė „Aerofloto“ agentūra. Reklaminis pano užėmė horizontalų tarpą tarp antrojo ir trečiojo aukštų langų. Praeiviams jis kėlė šypsnį, mat dvelkė geru humoru. Rimanto sukurtoje reklamoje buvo juntamas „falšyvas“ patosas. Sparnuotas žmogus – neva progreso rodiklis.

Žmogelis reklamoje buvo su skrybėle ir kvailokai šypsojosi, turėjo sparnus, kurių plastiką pabrėžė ir pastato laiptinės glefai: štai kaip atrodo sparnuotas žmogus komandiruotės metu – toli nuo žmonos, tarnybos, partkomo.

Rek­la­mi­nis pa­no ki­ta­pus tur­gaus su­kė­lė dis­ku­si­jų. Ki­lo dve­jo­nių, ar tai ne­su­ma­žins pa­gar­bos pa­lai­do­tiems su­ki­lė­liams, su­si­do­mė­ta ir tei­gi­nio pra­sme – kas už vi­so to sly­pi? (V. Purono nuotr.)
Rek­la­mi­nis pa­no ki­ta­pus tur­gaus su­kė­lė dis­ku­si­jų. Ki­lo dve­jo­nių, ar tai ne­su­ma­žins pa­gar­bos pa­lai­do­tiems su­ki­lė­liams, su­si­do­mė­ta ir tei­gi­nio pra­sme – kas už vi­so to sly­pi? (V. Purono nuotr.)

Miesto herbas“

Puikioje vietoje centre „švietė“ heraldinė kompozicija, sukurta 1975 m. Vilniaus g. 183 pastato siena, prieš herbui atsirandant, buvo labai niūri, lyg murzina, o ir įvaizdis apie Šiaulius, žiūrint į niūrų fasadą, galėjo būti tik kaip apie darbininkų miestą...

Tačiau, bulvare pastačius „Gaidį“, ėmus keisti aplinkinius fasadus, atėjo eilė ir šiai sienai. V. Puronui kilo mintis: „Miesto vykdomojo komiteto pirmininkui pasiūliau granitiniu tinku padengti fasadą, o vietoj stendo išlipdyti Šiaulių herbą.“ Šiaulių herbas, beje, anuomet buvo vienas iš gražiausių anuo laikotarpiu.

Taip atrodė pėsčiųjų bulvaras, kai juo dar važiavo automobiliai. (A. Musneckio nuotr.)
Taip atrodė pėsčiųjų bulvaras, kai juo dar važiavo automobiliai. (A. Musneckio nuotr.)

Idėja šauni, bet buvo gana pavojinga įgyvendinti. Lietuvos miestų herbai buvo tabu, nes 1972 m. herbus naudoti buvo uždrausta Maskvos skambučiu, o LTSR heraldikos komisija išvaikyta. Sukurti ir pateikti herbą viešai buvo pakankamai drąsu ir net pavojinga. Bet Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas V. Kazanavičius palaimino: „Daryk, Viliau, žmonėms patiks. Jei gausime skundą – ant viršaus vaizdinės agitacijos skydą užkabinsime. O jei antrą gausime – tau papeikimą parašysime. Daryk!“

Nebuvo skundų, negavo papeikimo ir V. Puronas. Miesto herbas ant sienos buvo tikra puošmena. O šios iliuzorinės kompozicijos pavadinimas LKP miesto komiteto ataskaitose skambėjo nepriekaištingai – vaizdinės agitacijos pano „Mylime mūsų miestą“.

„Miesto herbas“ – tai priminimas dabartiniams pseudopatriotams, kad ir sovietmečiu Šiaulių miesto valdžioje buvo žmonių, mylėjusių Lietuvą, ne plepėjusių“, – sakė dizaineris.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite