REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Birželio 25 d. 15:00

Bočiai ir mini, ir švenčia

Širvintos

Valdos Patinskienės nuotr.

Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt


89042

Jau senokai buvo paskleista informacija, kad birželio 12-ąją rajono bočiai renkasi tradicinėje vietoje –„Lelijos“ kavinėje. Pasakyta – padaryta. Bočiai draugiški ir drausmingi. Nepaisydami šiomis dienomis tropinio karščio, bočiai „Lelijoje“. Šis susitikimas buvo skirtas Gedulo ir vilties dienos minėjimui.

Kaip sakė skyriaus pirmininkas Vladas Jablonskas, rajono Kultūros centras birželio 14-ąją ruošia šios datos minėjimą. Kad senjorai galėtų dalyvauti ir viename, ir kitame renginyje, „Bočių“ taryba nutarė paankstinti minėjimą. Tylos minute buvo pagerbti šiemet iš bočių tarpo amžiams pasitraukę Antanas Piškinas ir Skolastika Jasiukevičienė.

Kaip visada, per tokius susitikimus atsiranda jubiliatų. Ne kitaip buvo ir šį kartą. Pasveikintos vyriausios ir jauniausios „Bočių“ narės. Sveikinimai ir gėlės jubiliejaus proga įteiktos Stasei Jarmalavičiūtei, Aldonai Jaščemskienei, Genoefai Ališauskienei, Zofijai Drėgvienei. O „Ilgiausių metų“ traukė visi susirinkę, akompanuojant Jonui Romaškai ir Pranui Vrubliauskui.

Susitikimas buvo sukviestas Gedulo ir vilties dienos minėjimo proga. Atvyko kviestas mokytojas istorikas Jonas Stankevičius. Jis trumpai apžvelgė tuometinę tarptautinę prieškarinę padėtį. Pats puikiai išanalizavęs rusų istoriją nuo XV amžiaus: kai rusai nepalaikė jokių ryšių su Vakarais, Rusijos imperijos mąstymo pagrindus. Sekdamas mokytojo mintis, supranti, kodėl buvo ištremiami geriausi Lietuvos atstovai. O tų atstovų dar yra ir šiandien. Pirmasis prabilo didžiosios šalies „priešas“ Alfonsas Gudašis, kuris būdamas dviejų mėnesių kėlė grėsmę Sovietų Sąjungai. Devynis metus Irkutske praleido „didysis priešas“, o sugrįžus Tėvynėn laukė nauji išbandymai. Tik atgavus nepriklausomybę, galima buvo pasijusti drąsiai.

Genovaitė Piškinienė devynmetė „priešė“ su tėvais ir broliukais pateko į Buriatiją. Keista vietinių gyventojų išvaizda gąsdino atvežtuosius, o čiabuviams buvo paskleista informacija, kad atveža banditus. Tad kurį laiką vengė vieni kitų. Dabar su šypsena Genovaitė prisimena, jog tose gyvenvietėse nebuvo šulinių, vandens atsiveždavo jaučiais pakinkytu vežimu iš šulinio, kuris buvo už penkių kilometrų. Lietuviai nebūtų lietuviais, kaip sako Genovaitė, išsikasė vietoje šulinį ir jau nebereikėjo taupyti vandens. Tačiau po daugelio metų apsilankiusi tame kaime su vyru Genovaitė įsitikino, jog ten sustojęs laikas. Vanduo vežamas kaip ir anais laikais, tik vietoje jaučio vandenį gabena mašina.

Pagal buriatų papročius, mirusieji deginami. Sukraunamas didžiulis laužas, karstas neuždengiamas. Vaizdas gana nepatrauklus, todėl buriatai bėga tolyn nuo laužo. Karstą su žaibo nutrenkto žmogaus kūnu kelia į kalną. Iki šiol Genovaitė atsimena, kaip bauginančiai tai atrodė. Sunkiai tremty dirbo tėvai, labai ilgėjosi tėviškės, o grįžę negalėjo apsigyventi tame rajone, iš kurio išvežė.

Janinos Derbutienės vaikystė praėjo taip pat ne Lietuvoje. Tėvus išvežė į Krasnojarsko kraštą, į Abakanus, visai netoli Sajanų. Tėvui teko dirbti įvairius darbus, kol tapo traktorininku. Plotai didžiausi, derlių sudoroti dirbo neskaičiuodami valandų. Traktoriai buvo tokie, kad prie jų būtinai turėdavo dirbti prikabinėtojas. O prikabinėtojų trūksta, todėl tėtis šiam darbui pasiėmė Janinos vyresniąją seserį, o toji prikabinėtoja paauglė, pavargsta, užmiega. Tėtis pririšdavo mergaitę taip, kad pagalbininkė nenukristų po traktoriaus ratais. Laukė tėvai, kada galės grįžti namo, labai pasiilgo savo krašto. O grįžus ne kartą teko išgirsti užgauliojimų ir įžeidimų tarytum didžiausiems šalies išdavikams. Tokį požiūrį pajuto visi kalbėję tremtiniai. Tai vis iškreiptos teisybės grimasos.

Šiai Gedulo (manau, kad nėra nė vienos šeimos nepaliestos trėmimų, kiek artimųjų liko ten) ir vilties (tikėjo tremtiniai, kad bus diena, kai galės grįžti į Tėvynę ir Tėvynė bus laisva) dienai paminėti bočiams buvo parinktas dainų repertuaras. Susimąstę dainavo „Aš verkiau parimus“, „Kad ne auksinės vasaros“ ir panašios tematikos ilgesingas dainas.

Alvyda Vadeikienė visus nustebino po Dzūkiją keliavusių ekskursantų iškeptu ir šiai progai išsaugotu šakočiu, Antanas Marcinkevičius ir Genovaitė Piškinienė visus vaišino savo soduose užaugintomis gardžiomis braškėmis.Tokią tvankią dieną uogos buvo tikra atgaiva. Pasisvečiavus, pasikalbėjus, pasimačius su draugais ir kolegomis, aidint armonikininkų grojamai „Paduok, sesute, kardą“, skirstėsi bočeliai namo. Tik vėl, žinoma, neilgam. Gera bendrauti, pabūti kartu, o noro susitikti tikrai yra. Tad atsisveikino tik iki kito karto.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA