„Blogerė“ Miglė iš namų be šypsenos neišeina

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt

115691

Iš Anykščių kilusi, bet Šiauliuose jau daugelį metų gyvenanti Miglė Levinienė yra tinklaraščio „Sveika ir laiminga“ autorė, rašanti apie sveiką gyvenimo būdą ir besidalijanti saviugdos patarimais, drauge su sekėjais nagrinėjanti ir sudėtingesnes gyvenimo temas, tokias kaip nerimo priepuoliai ar motinystės sunkumai.

Kūrėjos kelią pradėjusi dar ankstyvoje paauglystėje, Miglė nesustoja rašiusi ir toliau, o su kiekvienais kūrybos metais džiaugiasi atrandanti vis didesnę sėkmę. „Anykščiuose būdavo taip – arba eini piešti, arba groti, arba šokti, arba sportuoti“, – pasakoja talentų nestokojanti moteris.

Pirmas dalykas, į kurį atkreipi dėmesį bendraujant su ja – šilta ir plati šypsena. „Kai buvau penkiolikos ar šešiolikos metų, „išgyvenau“ paauglystę su visais burbėjimais ir raukymaisis. Tada vieną dieną pasakiau sau, kad pakaks ir nuo šiol aš daug šypsosiuosi. Universitete, kai susipažinau su savo vyru, jis man pasakė – žinau tave, tu ta, kuri visada šypsosi“, – juokiasi Miglė.

Naujienų portalui Etaplius.lt tinklaraštininkė pasakoja apie savo kelią į sėkmę ir tai, kas neleidžia nuleisti rankų, bei duoda keletą svarbių patarimų pradedantiesiems kūrėjams.

– Esi iš Anykščių, mokeisi Vilniuje, o dabar gyveni Šiauliuose. Kokius kontrastus pastebi tarp šių miestų?

– Kontrastai labai dideli, nes Anykščiai yra gyvas, bet labai mažas miestas. Ten visi vieni kitus pažįsta ir jeigu išeini, būtinai susitiksi pažįstamą. Vilnius visai kitokio ritmo miestas – ten viskas visada vyksta, pilna žmonių ir veiklų. Gyvenau Vilniuje, kai studijavau ir visame tame galėdavau pilnu tempu dalyvauti. Tie metai buvo labai aktyvūs, smagūs, studentiški.

O Šiauliai yra tarsi viduriukas tarp tų dviejų miestų. Per šešis su puse metų aš čia „įsigyvenau“, gal tik gyvumo šiek tiek pritrūksta, to pulso. Bet visa kita labai gerai – čia mano šeima, vyras, vaikai.

– O nebūna tokios minties, kad jeigu dabar gyvenčiau Vilniuje, viskas būtų kitaip, būčiau daugiau visko pasiekusi?

– Būdavo. Kai ši mano veikla truputį labiau įsivažiavo, pradėjau gauti kvietimus į renginius, ir jie visi būna Vilniuje. Tokį atstumą važiuoti dėl dviejų valandų renginio ne visada yra verta, jeigu nori jį tik pamatyti. Turi pasisverti, ar verta važiuoti.

Štai šį sekmadienį dalyvavau „Mamos be tabu“ renginyje Vilniuje, į kurį mane pakvietė kaip psichologę. Kalbėjome apie įvairius „mamiškus“ sunkumus, pogimdyvinę depresiją ir panašiai. Tai buvo pirmas kartas, kai aš dėl savo veiklos buvau pakviesta į renginį sudalyvauti ir pakalbėti.

– Anksčiau vadinaisi „Laiminga mama“, o dabar esi žinoma kaip „Sveika ir laiminga“. Šis pokytis atėjo natūraliai ar tai buvo strateginis žingsnis? Paprastai mamos labai nori kalbėti apie motinystę ir vaikus, o tu tarsi nuo to atitolai.

– Atitolau labai natūraliai. „Laimingos mamos užrašai“ atsirado tada, kai aš susilaukiau pirmo vaiko, pradėjau filmuoti „YouTube“ filmukus, buvau labai į tai įsivažiavusi. Vaikas šiek tiek paaugo, man taip natūraliai atsirado kitokių interesų, kitų dalykų, kurie įdomūs. Tada atsirado antras vaikas, vėl grįžau į motinystę.

Tačiau motinystė, bent jau mano atveju, labai intensyvi buvo pirmuosius du vaiko gyvenimo metus. Negaliu sakyti, kad motinystė nebėra didelė mano gyvenimo dalis, bet sugrįžo tie interesai, kurie visada buvo šalia jos ir kuriuos ji šiek tiek buvo užgožusi. Kai atsirado daugiau erdvės ir laiko kitiems dalykams, tie interesai labai natūraliai grįžo.

Nusprendžiau, kad pavadinimas „Laimingos mamos užrašai“ labai akcentuotas į mamas, nors mano turinys visada buvo skirtas ne tik joms. Pagalvojau, kad reikėtų kažko abstraktesnio, tačiau norėjau likti toje pačioje nišoje, kuri man visuomet patiko. Žinoma, pavadinimą sugalvoti visuomet yra sunkiausias dalykas ką nors kuriant (juokiasi – red. past.).

Būtent šiemet į savo veiklą pradėjau žiūrėti truputį plačiau. Tai yra mano hobis, bet žiūrėdama į ateitį galvoju kaip evoliucionuoti šią veiklą. „Sveika ir laiminga“ per daug nuo manęs nenutolsta, bet apima daugiau.

img-3635a.JPG

– Kodėl vis dėlto nebekuri vaizdo įrašų „YouTube“? Ar pati platforma nepateisino lūkesčių? Kaip apskritai gimė pirmieji filmukai?

– Pradėjau kurti motinystės etape, kai daugiausiai į tą koncentravausi. Visada turėdavau ką parodyti, ką papasakoti. Vaikams paaugus pasidarė taip, kad pradėjau abejoti savimi. Neberadau už ko užsikabinti, kas man pačiai būtų įdomu filmuoti ir rodyti kitiems. Dabar pati nebedaug dalykų žiūriu „YouTube“, todėl tas atotrūkis buvo labai natūralus. Vienu metu žiūrėdavau visus „vlogus“ iš eilės, bet man natūraliai tai pasidarė nebelabai įdomu tai žiūrėti ir nebelabai įdomu kurti.

Noriu, kad ne tik kitiems būtų įdomu pažiūrėti mano asmeninį gyvenimą, bet ir kad pati jausčiau prasmę tą darydama. Vis dėlto, „YouTube“ platforma yra tokia, kad filmukas būtų bent 10 minučių trukmės. Tai šiek tiek įpareigoja. Dabar tuos mažus gabaliukas dienos eigoje „sumetu“ į „Instagram“.

– Dabar tave galima rasti „Facebook“ ir „Instagram“. Ar turi planų atsidurti kitose platformose?

– Dar esu „LinkedIn“ platformoje kaip tekstų rašytoja, bet tai labiau profesinis profilis. Kol kas man pilnai pakanka „Facebook“ ir „Instagram“. Užsiregitsravau „TikTok“, bet kol kas ten nieko nedariau. Nelabai įsivaizduoju, ką ten galėčiau įkelti, kad tai būtų įdomu vyresnei moteriai (juokiasi – red. past).

Mano auditorija truputį kitokia. „TikTok“ ar „Snapchat“ renkasi jaunesni žmonės. Mano auditorija yra nuo dvidešimt penkerių metų, feisbuke – dar truputį vyresnių žmonių, daugiausia moterų.

– Būna, kad žmonės tave atpažintų ir prieitų gatvėje? Kalbėjome, kad Anykščiuose visi visus pažįsta, o ir Šiauliai nėra toks didelis miestas.

– Nedažnai, bet tikrai pasitaiko. Arba būna, kad vėliau gaunu žinutę – „aš tave mačiau mieste, bet neišdrįsau pakalbinti“. Visada prašom prieiti, man tai labai smagu!

Neseniai pastebėjau, kad Šiauliai tikrai nėra labai didelis miestas. Čia taip pat vieni kitus pažįsta ir jeigu turi bent kažkiek daugiau pažįstamų, labai greitai tie galai susieina.

– Ar viešumas tave vargina? Nebūna noro mesti socialinius tinklus?

– Daug kartų buvo. Ir labai daug kartų buvau nusprendusi, kad nieko nebedarysiu, nebekelsiu... Turėdavau ir pertraukų, kai nuo viso to pailsėdavau. Tačiau natūraliai esu toks žmogus, kuriam patinka dalintis – ar tai būtų receptas, ar kažkoks gyvenimo nušvitimas. Man to reikia, ir tas noras grįžta.

Praktiškai kiekvieną kartą, kai pasakydavau sau, kad daugiau to nebedarysiu, nebesidalinsiu ir kam man to reikia, dienos bėgyje visiškai netikėtai gaunu nuo kokios nors moters žinutę – „ačiū, kad esi, kad kalbi, aš tave stebiu, skaitau“. Ir tada suprantu, kad gal tai, ką aš darau, vis dėlto yra reikalinga.

img-3633a.JPG

– Ar vaikai jau bando domėtis tavo veikla, ar ją supranta?

– Jie labiau supranta, kai aš rašau. Vis sakydavau, kad mano darbas yra rašyti, ir tai jie suprato. O apie šitą veiklą per daug nekalbu, nesidalinu. Gal ir nežinočiau kaip paaiškinti.

Vaikų praktiškai niekada nefotografuoju. Mūsų šeimoje yra toks susitarimas, kad tai yra mano veikla, todėl nei vyro, nei vaikų beveik neviešinu. Kai vaikai paaugs ir patys to norės, aš jiems nedrausiu būti socialiniuose tinkluose. Dabar vaikai auga truputį kitaip nei kad augome mes. Tačiau nemanau, kad jiems trukdys tai, ką aš darau.

– Kaip matuoji sėkmę? Vieniems tai yra „laikai“, kitiems – sekėjai. O kas sėkmė yra tau?

– Žinoma, visada norėtųsi tų skaičiukų didesnių. Kad ir kaip bebūtų, tai džiugina. Tačiau man didžiausia sėkmė yra tada, kai gauna labai nuoširdžias ir atviras moterų žinutes. Kažkada pasidalinau apie nerimą, kad turiu panikos priepuolius, ir sulaukiau daugybės asmeninių žinučių. Moterys ir komentaruose, ir asmeniškai man rašė, kad ir jos su tuo gyvena ir kaip gerai, kad apie tau kalbu.

Jeigu koks nuoširdesnis įrašas, kuriuo dažniausiai dalintis yra baisu, pasiekia kitus žmones ir dar yra jiems naudingas, tai man yra didžiausia sėkmė. Kadangi esu baigusi psichologiją, žinau, kaip žmonėms reikia kalbėti jautresnėmis temomis.

– Nesi ta „glamūrinė“ instagramerė, nesidalini vien tik blizgiomis akimirkomis. Neslepi ir sunkumų.

– Tikrai neslepiu, nes suprantu, kiek tai turi prasmės. Mes visi galime atsidaryti socialinius tinklus ir pamatyti visokių gražių nuotraukų. Bet dažniausiai su kiekvienu žmogumi pašnekėjus pamatai, kad jo gyvenime yra sunkesnių akimirkų. Aš tame matau labai didelę prasmę. Turbūt todėl ir nuėjau į savijautos pusę.

– Kokius tikslus esi išsikėlusi šiems metams?

– Pagrindinis mano tikslas būtų šiek tiek labiau užauginti savo puslapį ir šį hobį paversti potencialiu pajamų šaltinių, prisidėti prie kokių nors projektų. Nežinau, kaip man tai seksis, nes dar tik sausis (juokiasi – red. past.).

– Gal turi kokių patarimų pradedantiesiems kūrėjams? Gal esi atradusi dalykų, kurie tau labai padėjo paaugti?

– Mano patarimas – daryti tai, kas tikrai džiugina. Esu bandžiusi rašyti apie kosmetiką, kelti drabužių derinius, nes tai dažniausiai yra populiaru, visi tai daro ir tai turėtų būt lengva. Tačiau kiek laiko gali daryti tai, kas tau nemiela? Galiausiai tai nebedžiugina. Jeigu tikrai norite užsiimti tokia veikla, darykite tai, kad įdomu jums asmeniškai. Nes kai tai nebedžiugina tavęs, ir kitiems neperteiki tų emocijų.

Monika Viliušytė, Etaplius.lt

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt