REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Spalio 30 d. 11:08

Birštono bažnyčioje pašventintas naujas Altorius

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt


152374

Spalio 25 d. džiugiai nusiteikus Birštono šv. Antano Paduviečio bažnyčioje buvo atnašaujama Eucharistinė Auka ir pašventintas naujas Altorius.

Prieš metus miręs kunigas Alfonsas Babonas (1927–2020), dešimt metų Birštono bažnyčioje tarnavęs tikintiesiems, norėjo, kad bažnyčioje būtų gražus Viešpaties aukai pritaikytas altorius, sakykla, sedes. Kunigo Alfonso Babono mirties metinių sukakčiai įvykdytas troškimas. Altorius išpuoštas drožinėtomis arkomis, kurios atkartoja centrinio altoriaus paveikslo arką, gausiai paauksuotas ir sidabruotas, papuoštas pelikano simboliu. Ankstyvosios krikščionybės legendoje sakoma, jog pelikano patelė maitino savo jauniklius iš prasikirstos krūtinės ir savo vaikus krauju atgaivino. Todėl pelikanas simbolizuoja pasiaukojimą ir atsidavimą, o krikščionims – Kristų. Sakykla dekoruota Alfa ir Omega raidėmis. Apreiškime Jonui Dievas pats save įvardija kaip alfą ir omegą, tuo pasakydamas, kad žmogaus pradžia ir jo galutinis tikslas glūdi Viešpatyje.

Į altoriaus konsekravimo iškilmes atvykęs JE Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas pabrėžė prieš metus mirusio kunigo dovanos Birštono tikinčiųjų bendruomenei grožį. Tuo pačiu ganytojas atskleidė kunigo Alfonso kunigystės įprasminimą, kuomet jis ne tik visu savo gyvenimu, bet ir savo sukauptomis materialinėmis gėrybėmis dalinasi su žmonėmis. Vyskupas taip pat nuoširdžiai dėkojo parapijos klebonui mons. Jonui Dalinevičiui už rūpinimąsi dovanos įgyvendinimu, meistrams ir architektams už altoriaus stilistišką vienovę ir grožį.
Altorius savo mensoje turi šventojo relikviją. Jo Ekscelencija įteikė Birštono tikintiesiems palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio pirmojo laipsnio relikviją, kuri dabar jau įdėta į naujai pagamintą altorių. Nuo šiol tikintieji, melsdamiesi Birštono bažnyčioje, išgyvens palaimintojo Teofiliaus artumą ir patirs per jo užtarimą gausių Viešpaties malonių.
Altorius yra centrinė bažnyčios vieta, kur vyksta didžiosios Išganymo paslaptys. Vyskupas konsekracijos maldoje meldė apgaubti savo šventumu šį Altorių, kad jis būtų Dievui amžinai pašvęstas, kaip aukuras Kristaus Aukos ir Jo Puotos, kuri atperka ir maitina Dievo Tautą. Šis Altorius yra ženklas ir paties Kristaus, iš kurio perverto šono ištryško Kraujas ir vanduo – Bažnyčios sakramentų versmė. Tai drauge ir iškilmingos Puotos Stalas, prie kurio skuba laimingi Kristaus Puotos dalyviai ir, kasdieniuose varguose paguosti, atnaujina savo jėgas gyvenimo keliui. Tai – gilios vienybės su Dievu vieta, džiaugsmo ir ramybės vieta, nes tie, kurie maitinasi Kristaus Kūnu ir Krauju, Šventosios Dvasios vedami auga meilėje. Altorius – Bažnyčios vienybės versmė, stiprinanti sutarimo ir gailestingos meilės saitais. Tai – šlovinimo ir bendro dėkojimo vieta, iki tol, kol Amžinojoje Tėvynėje džiaugsmingai aukosime amžinąją šlovinimo Auką kartu su Kristumi, Aukščiausiuoju Kunigu ir gyvuoju Altoriumi.
Patepdamas penkiose vietose Altorių šventosios Krizmos aliejumi vyskupas priminė Viešpaties Kristaus žaizdas ir jų gydančios galybės paslaptį. Liturgijoje ant altoriaus buvo pastatytas aukuras su smilkalais. Kaip smilkalų dūmai nuo altoriaus kyla aukštyn, taip kyla tikinčiųjų maldos prieš Kūrėjo Sostą. Kaip bažnyčios pastatas prisipildo malonaus kvapo, taip Dievo Bažnyčia siekia alsuoti Kristaus šventumu. Po smilkymo Vilniaus kunigų seminarijos klierikai rankšluosčiais nuvalė Altoriaus mensą ir jį uždengė užtiesalu. Ant altoriaus buvo pastatytos žvakidės, o klebonas mons. Jonas Dalinevičius uždegė žvakes. Taip simboliškai išreiškiamas troškimas, kad nušvitusi ant Altoriaus Kristaus šviesa visada apšviestų Viešpaties Puotos dalyvius.
Giliai susikaupę dalyvavome prasmingoje liturgijoje, artinomės prie Kristaus, Gyvojo Akmens, ant kurio iškylame kaip šventykla. Visi, kurie dalyvavome ir per būsimas dienas dalyvausime prie šio Altoriaus ir švęsime dieviškąsias paslaptis, turime viltį būti nuvesti į dangiškąją Jeruzalę. Tautos pasididžiavimas palaimintasis Teofilius Matulionis Birštono bažnyčioje meldėsi 1956–1958 m. Atėję Viešpaties akivaizdoje, prisiminkime drąsinančius pal. Teofiliaus žodžius: „Nenusiminkite, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu, prisiminkime Kristaus įspėjimą „Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta.“ Šie paguodos kupini žodžiai pandemijos siautėjimo metu skamba aktualiai.
Dr. Romutė Zajančkauskienė
Birštono sakralinio muziejaus vedėja



REDAKCIJA REKOMENDUOJA