Angle down Atgal

Bi­čių už­ke­rė­tas meist­ras sta­to avi­lių mies­tus

Na­gin­gas meist­ras Vy­tau­tas Mar­cin­ke­vi­čius, vi­są gy­ve­ni­mą dir­ban­tis šalt­kal­viu, bi­čių už­ke­rė­tas pa­vir­to bi­ti­nin­ku ir ėmė sta­ty­ti joms avi­lių mies­tus. Bi­ti­nin­kas, treč­da­lį am­žiaus pa­sky­ręs sa­vo ho­biui – bi­ti­nin­kys­tei, su di­de­le mei­le ir at­sa­ko­my­be įsi­lei­džia į sa­vo val­das Li­nar­tuo­se, kur so­di­nin­kų bend­ri­jo­je yra su­kū­ręs ma­žą bi­čių mies­te­lį, ku­ria­me kiek­vie­nas spie­čius gy­ve­na vis ki­tos ar­chi­tek­tū­ros avi­liuo­se su lan­gais, o te­ri­to­ri­ją sau­go bi­čių dei­vės Aus­tė­jos ir me­daus die­vo Ba­bi­lo skulp­tū­ros.

Bitės užkerėjo

„Pas bites reikia ateiti su švariais rūbais ir švaria sąžine“, – pasitinka baltai vilkintis šaltkalvis-skardininkas, bitininkas, „avilių architektas“ Vytautas.

Bitininkyste miestietis gamyklos šaltkalvis Vytautas susidomėjo prieš 25 metus, kai įsigijo mėgėjų sodą Linartuose, Kurtuvėnų regioniniame parke. Nors nei šeimoje, nei giminėje nebuvo bitininkavimo tradicijos, tik iš vaikystės pamena pas močiutę avilius buvus, bitės meistrą tarsi užkerėjo.

Jis daug domėjosi savarankiškai, o informacijos tada buvo skurdžiai, skaitė knygų, vyko į bitininkų susitikimus, mokėsi iš savo klaidų, vėliau informacijos plotus atvėrė internetas. Pradėjęs iš pradžių manė sustosiąs sulig keturiais aviliais asmeniniam vartojimui. Bet pomėgis taip įtraukė, kad bičių avilių daugėjo, hobis ir bičių produktai tapo ne tik atgaiva po sunkių metalo darbų, bet ir papildomu pajamų šaltiniu.

Vėliau ir gyvenimas pritraukė situacijas: pirko šunelį – dovanų gavo ir Majos vardą dokumentuose, duktė ištekėjo už bitininko – tai ir žentas, ir uošvis yra bitininkai, anūkė – Austėja. „Visa bitininkų dinastija kuriasi“, – didžiuojasi Vytautas.

Bi­čių mies­te­lio vir­šu­kal­nė­je sto­vi du „pra­ban­giau­si“ na­mai su bokš­te­liais, lan­gais ir te­ra­so­mis, to­liau gat­ve­lė­je – kuk­les­ni me­džio ka­mie­ne įreng­ti, šiau­di­niais sto­gais deng­ti, yra ir mū­sų akiai tra­di­ci­nių avi­lių.
Bi­čių mies­te­lio vir­šu­kal­nė­je sto­vi du „pra­ban­giau­si“ na­mai su bokš­te­liais, lan­gais ir te­ra­so­mis, to­liau gat­ve­lė­je – kuk­les­ni me­džio ka­mie­ne įreng­ti, šiau­di­niais sto­gais deng­ti, yra ir mū­sų akiai tra­di­ci­nių avi­lių.

Bitynas lyg muziejus

Kadangi bičių aviliai stovi tame pačiame sklype, tai jie įsiliejo į sodo kompoziciją lyg mažoji sodo architektūra. Nagingas meistras kiekvienam spiečiui pastato vis kitokio dizaino avilį: bičių miestelio viršukalnėje stovi du „prabangiausi“ namai su bokšteliais, langais ir terasomis, toliau gatvelėje – kuklesni medžio kamiene įrengti, šiaudiniais stogais dengti, yra ir mūsų akiai tradicinių avilių. Iš viso apie 30 namų ūkių, kurių kiekvieno sargybiniai svetimų vidun neįsileidžia.

Prie miestelio vartų svečius pasitinka lietuvių bičių deivės Austėjos skulptūra, o centre pūpso senovės bičių ir medaus dievas Babilas. „Tai vyriškumo, vaisingumo ir jėgos simbolis. Vien dėl to jis šiek tiek panašus į mane“, – pristatydamas savo prototipą, juokiasi Vytautas.

Bityne sumontuotos informacinės lentelės apie bites, senovines lietuvių gamtines dievybes. Tad nekeista, kad ne tik vietiniai sodininkai užsuka čia lyg į muziejų, atsivesdami savo svečių. Atvažiuoja į Linartus moksleivių ar šiaip smalsuolių: ir pažiūrėti, ir bičių produktų įsigyti. Soduose Vytautas laiko pačias ramiausias bites, nors taisyklė yra tokia, kad kuo piktesnė bitė – tuo geriau medų neša.

Bičių terapija ir edukacija

Neatsisako Vytautas surengti išvažiuojamųjų edukacijų: į senelių namus, į mokyklas. Tam specialiai jis yra sumeistravęs mobilų stiklinį avilį, į kurį laikinai įkelia korį su gyvoms bitėmis, įmontavo pasiklausymo įrangą, kad būtų galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti bičių dūzgesį.

Pamena bitininkas atvejį, kai buvo sutaręs su pedagoge maždaug vienai valandai atvykti ir papasakoti apie bites. Tačiau vaikai buvo taip susidomėję – ropojo aplink stiklinį avilį, kur už lango koryje dūzgė bitės, stetoskopu klausėsi hipnotizuojančio bičių „ošimo“, suko medų ir liejo vaško žvakes, kad visi nustebo nepajutę, kaip edukacija užsitęsė net keturias valandas.

Tokią magijos galią bitės turi. Mokslo įrodyta, kad bičių dūzgesys normalizuoja širdies ritmą, nuramina nervų sistemą, padeda užmigti.

Vė­ly­vas pa­va­sa­ris blo­gai: bi­tės ne­skrai­do, tai ir mums me­daus ne­su­ne­ša, ir sau mais­to ne­par­si­ne­ša, o pe­rams au­gin­ti bū­ti­nos žie­da­dul­kės, be vi­ta­mi­nų jie blo­giau vys­to­si, bi­tės su­si­lpnė­ja.
Vė­ly­vas pa­va­sa­ris blo­gai: bi­tės ne­skrai­do, tai ir mums me­daus ne­su­ne­ša, ir sau mais­to ne­par­si­ne­ša, o pe­rams au­gin­ti bū­ti­nos žie­da­dul­kės, be vi­ta­mi­nų jie blo­giau vys­to­si, bi­tės su­si­lpnė­ja.

Pavasaris vėluoja

Šiemet pavasaris vėluoja dvi savaites – sako bičių „sinoptikas“ Vytautas. Bitės pabunda vasarį dėti perų, atšilus skrenda ieškoti žiedadulkių. O šiemet jas teko net kelis kartus žadinti – nesikelia: išlenda iš avilio, pasižiūri, kad šalta, lyja, žiedų mažai, lietus žiedadulkes išplovęs, vėjuotu oru irgi neskraido.

Rapsai, paprastai žydėdavę jau gegužės pradžioje, šiemet dar dabar nežydi. Tai rapsų medaus gali ir nebūti. „Tiesą sakant, lietuviai rapsų medaus nevertina dėl to, kad jis toks neišvaizdus lyg taukai, skaidrus kaip smalčius ir šiek tiek specifinio skonio. O be reikalo –
jis tinkamas valgyti net žiedadulkėms alergiškiems žmonėms. Jį daugiausia perka užsieniečiai“, – mūsų neišmanymo spragas užpildo Vytautas.

Vėlyvas pavasaris blogai: bitės neskraido, tai ir mums medaus nesuneša, ir sau maisto neparsineša, o perams auginti būtinos žiedadulkės, be vitaminų jie blogiau vystosi, bitės susilpnėja. Prarasto laiko nesugrąžinsi – praeina medunešis ir viskas. Žydėjo blindės, lazdynai, klevai, o buvo šalta, lijo ir bitės neskrido.

(Audronio Rutkausko nuotr.)
(Audronio Rutkausko nuotr.)
Ka­dan­gi bi­čių avi­liai sto­vi ta­me pa­čia­me skly­pe, jie įsi­lie­jo į so­do kom­po­zi­ci­ją lyg ma­žo­ji ar­chi­tek­tū­ra. Na­gin­gas meist­ras kiek­vie­nam spie­čiui pa­sta­to vis ki­to­kio di­zai­no avi­lį. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Ka­dan­gi bi­čių avi­liai sto­vi ta­me pa­čia­me skly­pe, jie įsi­lie­jo į so­do kom­po­zi­ci­ją lyg ma­žo­ji ar­chi­tek­tū­ra. Na­gin­gas meist­ras kiek­vie­nam spie­čiui pa­sta­to vis ki­to­kio di­zai­no avi­lį. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Bičių navigacija

Alkanos bitės tik neseniai pradėjo rinkti žiedadulkes ir nešti pavasarinį medų. Pirmas medaus kopimas bus tik sodams nužydėjus – maždaug birželio pradžioje.

Ieškodamos maisto, bitės gali nuskristi net penkių kilometrų atstumu ir grįžusios pranešti gentainiams, kur yra žydinčių laukų su žiedadulkėmis. Tam bitės turi specifinį šokį, vadinamą „waggle dance“, kurio žingsneliams iššifruoti Sasekso mokslininkams prireikė dvejų metų. Tai specialus užkoduotas bičių bendravimo būdas perduoti žemėlapį ir kelonės maršrutą.

„Parskridusios jos virpina sparneliais, bėgioja tam tikrais trikampiais ir kitos žino, ką tai reiškia: kur ir kokiu atstumu skristi“, – tokią bičių navigacijos sistemą aiškina Vytautas.

V. Mar­cin­ke­vi­čių po­mė­gis taip įtrau­kė, kad bi­čių avi­lių dau­gė­jo, ho­bis ir bi­čių pro­duk­tai ta­po ne tik at­gai­va po sun­kių me­ta­lo dar­bų, bet ir pa­pil­do­mu pa­ja­mų šal­ti­niu.
V. Mar­cin­ke­vi­čių po­mė­gis taip įtrau­kė, kad bi­čių avi­lių dau­gė­jo, ho­bis ir bi­čių pro­duk­tai ta­po ne tik at­gai­va po sun­kių me­ta­lo dar­bų, bet ir pa­pil­do­mu pa­ja­mų šal­ti­niu.
(Audronio Rutkausko nuotr.)
(Audronio Rutkausko nuotr.)

Kainų aritmetiką sunku nuspėti

Dėl to, kad medaus gali būti mažiau, sunku prognozuoti kainą: liks tokia pat ar kils. „Pavyzdžiui, pernai sezono pradžioje buvo daug medaus, pabaigoje dėl šaltos vasaros jo ėmė trūkti, bet kaina išliko stabili. Daug medaus importuojama iš Kinijos“, – apie kainų aritmetiką dėl konkurencijos sako bitininkas.

Iš Kinijos pas mus rieda traukinių cisternos, pilnos medaus. Distiliuotas specialia technologija, jis būna skystas, tad išpilstomas Europoje ir čia parduodamas. Europos bitininkai pralaimi: Kinija pagamina daugiau nei 500 tūkstančių tonų medaus, o ES ūkininkai – tik apie 240 tūkstančių tonų (Lietuvoje prisukama nuo vieno iki keturių tūkstančių tonų medaus, priklausomai nuo oro sąlygų). Skystą medų iš buteliukų paprasčiau vartoti.

Vy­tau­tas ren­gia iš­va­žiuo­ja­mą­sias edu­ka­ci­jas. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Vy­tau­tas ren­gia iš­va­žiuo­ja­mą­sias edu­ka­ci­jas. (Audronio Rutkausko nuotr.)
(Audronio Rutkausko nuotr.)
(Audronio Rutkausko nuotr.)

Išskirtinis kreminis medus

Su skystu distiliuotu kinišku medumi lietuvių bitininkai bando konkuruoti, pasiūlydami vartotojams kreminio, lengva tepamo medaus.

V. Marcinkevičius vienas pirmųjų Šiaulių regione įsigijo specialų aparatą, kuriame medus sukasi ilgas valandas tam tikru ritmu. 15 minučių jis sukasi maždaug 40–60 apsisukimų per minutę, po to 45 minutes ilsisi. Per 15 sukimosi minučių sulaužomi medaus kristalai, per poilsio minutes – jie vėl atsistato, tada vėl sulaužomi – ir taip kokias dvi paras, kol medus pakeičia savo konsistenciją ir tampa kreminiu, lengvai tepamu. Tad medus pakinta dėl judesio, nieko į sudėtį nėra maišoma.

Nebent bitininkas pats savo nuožiūra sugalvoja sukdamas paįvairinti medaus skonį žiedadulkėmis, bičių pikiu, imbieru ar kokiomis nors uogomis. Peršalimo sezonu, o šiemet ypač, perkamas medus su imbieru ar bičių pikiu. „Bičių pikis laikomas geriausiu antibiotiku. Tokio stipraus ir nekalto antibiotiko, kaip gamta, net šiuolaikinė chemija nėra sukūrusi“, – nauda ir galia neabejoja bitininkas.

„O kur dar bičių sunešami gėlių vitaminai – žiedadulkės ir jų išrauginta duonelė, medumi kvepiančios bičių vaško žvakės, tradicinis midus“, – bičių sukurtas dovanas nesiliauja vardyti bitininkas Vytautas. Žmonės mėgsta tai ir patys vartoti, ir saldžią sveikatą dovanoti įvairiomis progomis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite