Angle down Atgal

Beekvivalentė leksika (lietuvių ir latvių kalbų pavyzdžiu)

Lietuvių kaimynystėje esantys latviai mums artimi ne vien geografine padėtimi, bet ir kalba. Abi baltų tautos kilusios iš indoeuropiečių prokalbės, tad, atrodytų, lietuviai ir latviai turėtų nesunkiai susikalbėti ar bent jau suprasti vieni kitus. Išties panašumų nemažai, tačiau įdomu tai, kad šios kaimyninės tautos turi ir tokios leksikos, kuri į kitą kalbą nėra išverčiama. Tai beekvivalentė leksika. Ką tai reiškia ir kodėl ji atsiranda, pasakoja Šiaulių universiteto Socialinių, Humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (ŠU SHMMF) Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedros docentė, Baltų centro vadovė Regina Kvašytė.

Beekvivalentė leksika. Kas tai?

Išgirdę šį žodžių junginį, dauguma, ko gero, nelabai įsivaizduoja, ką jis reiškia. „Tai yra tie žodžiai, kurie neturi atitikmens kitoje kalboje, – aiškina dėstytoja ir priduria, dėl ko abiejų tautų žodyne pasitaiko tokios leksikos. – Tai yra susiję su mūsų kultūriniais skirtumais, skirtingomis tradicijomis, tam tikrais istorijos skirtumais.“

Tiesa, bendraudami kita kalba ir turėdami omenyje tam tikrus beekvivalentės leksikos žodžius, bet kokiu atveju turime sugalvoti, kaip juos apibūdinti, ypač jei kalbama apie vertimus. Pasak R. Kvašytės, yra keli būdai, kaip ieškoma atitikmenų kitoje kalboje.

„Vienas atvejis yra, kai tiesiogiai perkeliame latvišką žodį į lietuvių kalbą. Žinoma, adaptuojant jį pagal lietuvių kalbos taisykles. Latviai lygiai tą patį daro su tokiais lietuvių kalbos žodžiais, kurių negalime išversti, bet kurie yra labai svarbūs kultūrai. Kitas būdas yra, kai žodis perteikiamas aprašomuoju būdu: paaiškinama, koks tai reiškinys, ir tas latvių kalbos žodis nepavartojamas. O kartais būna įvairių derinių: kai kur pakomentuojama, kai kur įrašoma latviška forma.“

Koks būdas pasirenkamas, priklauso ir nuo tekstų stiliaus. Jei, pavyzdžiui, spaudos leidinyje bus pavartota adaptuota latviško žodžio forma, tai grožiniame kūrinyje autorius galbūt mieliau tą žodį aprašys ir paaiškins kitaip.

Pavadinimų ypatumai

Kurie žodžiai latvių kalboje priklauso beekvivalentei leksikai? Baltų centro vadovė kaip pavyzdį pateikia žodį iš visuomeninio gyvenimo srities. „Kaip žinia, Lietuvoje parlamentas yra Seimas. Latvijos parlamentas latviškai vadinamas Saeima. Tikriausiai daugelis iš jūsų yra pastebėję, kad spaudoje labai dažnai, rašant apie Latviją, atsiranda žodis „Seimas“ – Latvijos Seimas. O iš tikrųjų tai nėra tinkamas atitikmuo“, – pastebi R. Kvašytė.

Docentės pasakojimu, mes turėtume savo kalboje išlaikyti latviškąjį pavadinimą – Saeima. Taip pat juk yra elgiamasi, kalbant apie Rusiją – Dūma, apie Ukrainą – Rada. „Tai kodėl Latvijos atveju darome kitaip?“ – svarsto ŠU SHMMF dėstytoja. Šis latviškas žodis yra padarytas iš veiksmažodžio, tad lietuvių kalboje galimas atitikmuo būtų „sueiga, suėjimas“. Beje, mūsų kalboje vartojamas „Seimas“ nėra lietuviškas – tai skolinys iš lenkų kalbos.

Tokia pat situacija yra dėl Latvijos administracinio paskirstymo vieneto pavadinimo vartojimo. Kaimyninės šalies teritorija suskirstyta į nuovadus. Tai kelia nemažai nesusipratimų, apie juos kalbant lietuviškai. Kodėl? Kaip vardija R. Kvašytė, lietuviai mėgsta šį administracinį Latvijos vienetą vadinti rajonu, nors jų ten seniai nebėra, pavadina ir kraštu, nors tai iš esmės reiškia didesnę teritoriją, o nuovadas yra nedidelė struktūrinė dalis.

„Išeitis turbūt būtų tokia, kad tą žodį, kaip beekvivalentės leksikos pavyzdį, mes ir turėtume perkelti į lietuvišką tekstą ir rašyti „nuovadas“. Galūnė reikalinga, kad atskirtume nuo žodžio „nuovada“ (policijos) ir kad tiksliau atitiktume Latvijos realiją“, – tikina dėstytoja. Pasak R. Kvašytės, latviai panašiai elgiasi, kalbėdami apie Lietuvos seniūnijas: jie vartoja adaptuotą formą ir išlaiko lietuviškąjį variantą.

Visada galvokite apie pašnekovą ar skaitytoją

Žinoma, tiek lietuvių, tiek latvių kalbose ne tik visuomeniniai, bet ir kai kurie kultūriniai bei kitokie reiškiniai neturi analogų kitose šalyse. Pavyzdžiui: švenčių, patiekalų, apeigų, šokių pavadinimai ir pan.

„Vienas pavyzdys susijęs su patiekalu, kurį latviai vadina „debesmanna“. Jei verstume pažodžiui, tai būtų „dangaus mana“. Bet, žinoma, čia yra visai kita realija. Tai yra toks desertas, todėl dažiau tenka kažkaip aprašomuoju būdu tą patiekalą apibūdinti“, – pasakoja docentė R. Kvašytė. Pasukti galvą tenka ir latviams, kalbant apie mūsų tradicinį skanumyną šakotį: „Galima bandyti išsiversti, bet turbūt visada šalia turi atsirasti paaiškinimas, kad tai yra lietuvių konditerijos gaminys.“

Kalbėdama apie šių dviejų baltų tautų beekvivalentę leksiką, docentė ragina visuomet turėti omenyje, kas klausys pokalbio ar skaitys tekstą. „Kalbėdami apie Latviją lietuviškai arba apie Lietuvą latviškai, turime galvoti apie klausytoją ar skaitytoją: kaip gerai jis pažįsta kultūrą, kiek žino ir kiek reikia papildomos informacijos, kad visą tekstą suprastų adekvačiai“, – pataria R. Kvašytė.

Vasarą švenčiamos Joninės irgi priklauso beekvivalentei leksikai. Tiesa, R. Kvašytės manymu, latviai yra geriau išsaugoję tradicijas, o ir tos šventės leksikoje yra daug Latvijos elementų. Joninių pavadinimas yra sulietuvintas, tačiau problemų atsiranda tuomet, kai kalbama apie šventės dalyvius. „Latvijoje yra „Jāņa tēvs“, „Jāņa māte“, „Jāņa bērni“. Mes galime tuos junginius išversti: „Jono motina“, „Jono tėvas“ ir „Jono vaikai“. Bet vertimas visiškai neatspindi Latvijos kultūrinės tradicijos, nes tai tikrai nėra nei motina, nei tėvas tikro Jono. Tai tiesiog tų namų, kuriuose švenčiamos Joninės, šeimininkai“, – įžvalgomis dalijasi ŠU SHMMF dėstytoja.

Tokiuose tekstuose, kur kalbama apie lietuvių ar latvių beekvivalentę leksiką, anot R. Kvašytės, visuomet reikia paaiškinimo, kad būtų teisingai suprasta, apie ką kalbama. Tokios leksikos vartojimo pavyzdžių yra gerokai daugiau, čia paminėta tik keletas. „Esu visiškai įsitikinusi, kad tas pats yra aktualu ir latviams, kai jie kalba apie lietuvių tradicijas. Ir apskritai svarbu bet kuriame kontekste, kai kalbame apie kitos tautos, šalies kultūrą. O kokia yra išeitis ir kaip reikėtų elgtis? Turbūt kiekvienas turime įsivaizduoti savo partnerį, su kuriuo kalbame, ir tada derintis prie jo. Nes viena yra tai, ką aš pats žinau, o visai kas kita, ką žino tas, su kuriuo aš bendrauju“, – sako Baltų centro vadovė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite