„Be darbuotojų armijos nieko nebūčiau galėjęs pasiekti“

Šiauliai
Palinkėjimas. „Šiauliams linkiu tapti geru europietišku miestu. Mes verti gyventi oriai ir tikiu, kad tai susikursime. Viena yra gauti veltui, o kita – užsidirbti pačiam“, – sako Šiaulių miesto garbės pilietis Stanislovas Grušas.
Jurgita Kastėnė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

„Pasidžiaugi kažkuo – pasikeli kartelę. Tada privalai ir siekti daugiau, nes motyvuoji save“, – šypsosi verslininkas Stanislovas Grušas, kuriam šiandien Šiaulių mero priėmimo vakare bus įteiktos Šiaulių miesto garbės piliečio regalijos. Vakar Šiaulių miesto taryba pritarė, kad šiemet labiausiai garbingo titulo nusipelnė būtent šis verslininkas, mecenatas.

„Nesu mėgėjas lipti ant „bačkos“

Naujasis Šiaulių miesto garbės pilietis Stanislovas Grušas dar neturėjo pakankamai laiko įvertinti, kokią atsakomybę prisiėmė. Prisipažįsta laužantis galvą, ką reikės pasakyti šį vakarą susirinkusiems į „Saulės“ koncertų salę miesto žmonėms. O laiko visiškai nėra. Ką tik išlydėjo verslo partnerius iš užsienio, galvoje sukasi mintys apie galybę laukiančių ir rimtų, ir malonių darbų: šį penktadienį pasipuoš regalijomis, kitą – šoks dukters vestuvėse, o dar kitą – švęs 60-ąjį jubiliejų.

Verslininkas juokiasi ir neslepia: ilgai buvo įkalbinėjamas sutikti būti renkamam Šiaulių miesto garbės piliečiu. Sutiko vien todėl, kad nudžiugintų taip to prašiusius kolegas. O dabar nebėra kur trauktis – teks atlaikyti visą užgriuvusią šlovę. „Tikrai nesu mėgėjas lipti ant „bačkos“, – šypteli.

Tiems, kurie nežino, kodėl šiaulietis verslininkas S. Grušas tapo Šiaulių miesto garbės piliečiu, primename, kad „Neaustinių medžiagų fabriko“ (NMF) įmonių grupės vadovas karjerą Šiauliuose pradėjo prieš 36-erius metus. Pradėjo dirbti Šiaulių televizorių gamykloje paprastu meistru ir pakilo iki cecho viršininko. Vėliau tapo „Neaustinių medžiagų fabriko“ generaliniu direktoriumi, o dabar jau 26-erius metus vadovauja NMF grupei, kurioje dirba per 2,5 tūkst. darbuotojų.

Lygiai prieš metus Šiaulių pramonininkų asociacija (ŠPA) Stanislovui Grušui – didžiausiam Šiaulių apskrities darbdaviui – įteikė tradicinę dovaną – verslo legendos Chaimo Frenkelio nominaciją.

Šiemet pavasarį S. Grušas Ch. Frenkelio vilos parkui padovanojo tūkstantį įvairiausių rožių sodinukų. Mecenatas ne tik nupirko rožių, bet rūpinosi ir technika, žemėmis, sodinimo darbais, pats ėjo į talką su savo trimete anūke. Be to, S. Grušas įsipareigojo ir toliau puoselėti šią idėją, padėti muziejui finansiniais klausimais.

„Man įdomu dirbti“

Kaip Stanislovas vertina faktą, kad tapo Šiaulių miesto garbės piliečiu?

„Teisingai ar neteisingai – sunku dabar spręsti. Tikrai yra žmonių, kurie yra verti šios nominacijos. Kolegoms sakiau: o kas bus, jei prisidirbsiu? Juk esu gyvas organizmas, galiu suklysti, avariją padaryti, žmogų sužeisti. Tada visi sakys, kad va – garbės pilietis prisidirbo. Negarbė. Kitas klausimas – ar mūsų gildijos broliui reikėjo šį titulą skirti? Juk esame dalies žmonių akyse truputį parazitai, blogiečiai. Bet kartu galvoju, kad pramonininkams yra svarbu, kad juos pripažintų“, – svarsto pašnekovas.

Stanislovui žmona perskaitė kai kuriuos komentarus po straipsniais, kuriuose pranešama, kad vyras bus tituluotas. Verslininkas sako nesantis mėgėjas komentarų skaityti, tačiau tai jį paskatino mąstyti, ar tikrai buvo vertas titulo...

„Kaip ten bebūtų, labiausiai esu dėkingas savo įmonių darbuotojams. Be tos armijos aš nieko nebūčiau galėjęs. Jie labiausiai nusipelnė įvertinimo. Antra vertus, tikrai daug pramonininkų įmonių vadovų „aria“. Vargiai kam užtenka aštuonių valandų darbo dienos. Bet juk ne dėl pinigų dirbi. Man įdomu dirbti. Žmonai sakau, kad penkias dienas per savaitę ilsiuosi, o dvi dirbu. Erzinuosi taip“, – vėl rimtą kalbą pokštu nutraukia pašnekovas.

Darbštumas ir atsakomybė – iš tėvų

Beje, susitarus dėl pokalbio vienoje miesto kavinėje, Stanislovas įskuba minutės tikslumu. O tada – netikėtumas. Įeinant į patalpą, iš paskos smalsiai įseka gal trejų mergytė.

Stanislovas juokiasi – lyg pas Kalėdų Senelį – ir atvirauja ne kartą pats buvęs Kalėdų Seneliu. Savo vaikams – sūnui ir dukrai, kol jie buvo maži. Kai nuvykdavo į tėviškę Skuodo rajone, vienkiemyje Mažuosiuose Rūšupiuose, per didžiąsias šventes paslapčia išeidavo iš namų, apsirengdavo Kalėdų Senelio rūbais, ateidavo per laukus ir sukurdavo mažyliams pasakišką šventę.

O vėliau vaikams buvo griežtas, reiklus. Spaudė prie darbo: vasaromis jie visada dirbo jo įmonėse – tai šviestuvus surinkinėjo, tai čiužinukus gamino. Nes Stanislovas žino, kaip būtina jaunystėje išmokti daug, sunkiai ir gerai dirbti. To jį išmokė tėvas ir šios pamokos vaisių duoda iki šiol. Stanislovas negali nedirbti, nebūti naudingas kitiems.

Jis augo penkių vaikų šeimoje. Buvo vidurinis. Dabar vyras juokiasi, prisimindamas tėvų istoriją. Jo tėvas vedė 45-erių, jo išrinktoji buvo 17 metų jaunesnė. O vaikai pasipylė kaip iš gausybės rago – po vieną kasmet.

„Papa ir mama. Taip juos vadinome. Net nežinau, kodėl tėtušį vadinome papa. Jis buvo labai tikintis, kiekvieną sekmadienį į bažnyčią ėjo ir mus melstis išmokė. Ir kartu buvo labai griežtas. Visos vasaros praleistos statybose, plytas nešiojant, rąstus pjaunant. O ir mokytis reikalavo, tai buvo nediskutuotina“, – prisimena vyras.

Stanislovas įsitikinęs, kad žmogui būtina fizinė veikla. Ne tik judėti, darbuotis namo kieme. Jis ir krosą bėgioja, ir dviratį mina.

„Judėjimas ne tik sveikatos ir žvalumo suteikia. Tai – ir gera nuotaika. Pabandykite pasportuoti valandą – pradžioje gal raumenis skaudės, o vėliau gera nuotaika lankys“, – sako jis.

Jaunimui reikia leisti rizikuoti

Jei Stanislovas turėtų tokią galimybę, kokį patarimą duotų sau šešiolikmečiui?

Vyras susimąsto. Sako, kad svarbiausia – siekti tikslo. Nes juk nebūtinai protingiausias tampa sėkmingiausiu. Gyvenimiška patirtis rodo, kad nebūtinai dešimtukais besimokantys jaunuoliai tampa sėkmingais verslininkais. Sėkmingais tampa atkaklūs, karingi, nebijantys rizikuoti žmonės. Nepasisekė įeiti pro duris – eina pro langą. Vėl nepasisekė – lenda per kaminą.

Jaunystėje pašnekovas juk neturėjo jokios galimybės išvykti į užsienį, o dabartinis jaunimas apdovanotas. Jo sūnus Kristijonas gerai moka anglų kalbą, siekė išvažiuoti iš Lietuvos ir studijuoti užsienyje, todėl Anglijoje baigė ekonomikos studijas. Bet, baigęs mokslus, tolesnį kelią matė tik Lietuvoje, Šiauliuose, ir grįžo.

Stanislovas todėl ir kalba, kad tėvų pareiga – išmokyti vaikus siekti tikslo ir tada paleisti. Sūnui paprašius, jis atidavė bankrutuojančią įmonę ir paliko suktis pačiam – kaip išmano. Kristijonas užsispyrė – jo vadovaujama įmonė dabar sėkmingai kopia į kalną.

Duktė Ieva į užsienį ir nenorėjo vykti mokytis – ISM universitete ji baigė ekonomiką ir marketingo magistrantūrą. Vėliau užsienis ją paviliojo – mokėsi Prancūzijoje, Pietų Korėjoje. Po to kurį laiką dirbo Vilniuje.

„Norėdamas parsivilioti į Šiaulius, pasakiau, kad leisiu jai rizikuoti. O kaip kitaip jaunimą išmokyti, be rizikos?“ – retoriškai klausia jis.

„Nusipelnėme europinio miesto“

Apie Šiaulius sklando įvairiausių gandų. Vieni teigia, kad miestas atsigauna, kiti – priešingai, kad ritasi žemyn ir iš jo reikia bėgti, kol nevėlu.

Stanislovas sako, kad Šiauliai pramonės miestas ir verslininkai aiškiai mato, kad situacija čia gerėja. „Paimkite bet kokią statistikos eilutę – viskas gerėja. Atlyginimai neišvengiamai augs. Todėl, kad verslininkams reikia dirbančių žmonių, o jų nėra iš kur gauti. Juos tegali persivilioti iš konkurentų ar savus išlaikyti, tik keliant atlyginimus“, – sako jis.

Dar verslininkas mano, kad būtų labai gerai, jei Šiauliuose vystytųsi IT paslaugos, atsirastų daugiau pramonės įmonių. „Užsienio investuotojai darbuotojams gali mokėti didesnes algas todėl, kad kuria savo filialus, jau turėdami rinką. O mums, vietos verslininkams, yra ką veikti – rinką patiems reikia susirasti“, – paaiškina pašnekovas.

– O ko linkite Šiauliams gimtadienio proga?

– Šiauliams linkiu tapti geru europietišku miestu. Mes verti gyventi oriai ir tikiu, kad tai susikursime. Viena yra gauti veltui, o kita – užsidirbti pačiam. Pasižiūrėkite į žmones, kurie laimėjo loterijose. Dauguma visko neteko. O tie, kurie sunkiu darbu kažko pasiekė, tą brangina ir geba išsaugoti.