REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2017 m. Birželio 11 d. 18:13

Baltų lopšy – lietuviško kostiumo ištakos

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


6251

Archeologinio kostiumo raida iki tautinio kostiumo ne vienam tyrinėtojui kelia daug klausimų. Nors vis sunkiau rasti audinių, papuošalų ar tuometei aprangai priskiriamų dirbinių, ryžtamasi kai kuriuos radinius rekonstruoti. Pasak archeologinio kostiumo rekonstruotojos Daivos Steponavičienės, net ir labai kruopštūs bandymai atkurti senuosius baltų ar kitų genčių rūbus dažnai būna tik įsivaizdavimas, kaip galėjo būti, nes iki galo vis tiek nežinoma, kaip jie atrodė iš tikrųjų.


Foto galerija:

daiva-steponaviciene.jpg
ix-xii-a-zemaites-kostiuma.jpg
romeniskojo-periodo-i-iv-a.jpg
velyvojo-gelezies-amziaus.jpg
xii-xiii-a-zirgo-aprangos.jpg
xv-a-ldk-kostiumai.jpg
xv-a-ldk-kostiumas.jpg
xvi-a-ldk-kostiumai.jpg

Unikalūs ir individualūs dirbiniai

Šiaulių kultūros centre paskaitą skaičiusi VšĮ „Vita Antiqua“ direktorė dr.
D. Steponavičienė, archeologinio kostiumo rekonstruotoja, dar žinoma ir kaip dainininkė Rugiaveidė, teigia, kad kalbant apie senuosius baltų ar kitų genčių rūbus reikia nepamiršti, jog informacijos apie juos žemėje išlikę labai mažai.

„Ką tu gali pasakyti apie kostiumą, jeigu randi tik žmogaus griaučius ar degintą kūną su tam tikra tvarka išdėliotais papuošalais ir ginklais? Iš degintinio kapo labai mažai gali ką pasakyti“, – apie tyrimų problemas pasakoja D. Steponavičienė.

Daiva_Steponavičienė

Randamos rūbų detalės atspindi tam tikrą laikotarpį, byloja apie luominę bendruomenę ir nebūtinai buvo naudojamos visų to meto gyventojų. Priešingai – kiekvienas rūbas, kiekviena detalė buvo unikalūs, individualūs ir tik konkrečiam žmogui gaminti, todėl ir dabar jų tiražuoti jokiu būdu nerekomenduotina, nes niekas senovėje taip nedarė.

Pasak mokslininkės, istorinių šaltinių beveik nėra – kalbama, kad jotvingiai buvę labai aukšto ūgio, latvių moterys rengėsi labai keistais drabužiais ir pan., bet tuos memuarus rašė kariai, kurie atvažiavę į svetimą kraštą pirmiausia įvertindavo kelius, strategiškai naudingas vietas, o aplinka, žmonių apranga jiems mažiausiai rūpėjo.

Kaip gamino rūbus?

Vis dėlto visa Europa rengėsi beveik vienodai, buvo panašios sąlygos ir panašūs poreikiai, tai rodo ir archeologiniai radiniai. Tiesa, kai kurie šaltiniai gali ir suklaidinti, pavyzdžiui, ikonografija. „Jeigu jūs randate XVI a. tapytą paveikslą, kuriame vaizduojamas
XIII a. žmogus, žinokite, kad drabužis bus ne
XIII a., o XVI a. Tiesiog žmonės apie tai nesusimąstydavo, visi užfiksuodavo tai, ką matė aplink“, – teigia mokslininkė.

Apie vilkėtą rūbą daug pasako medžiagos, naudotos kuriant kostiumą. Moliniai verpstukai buvo naudoti verpti pluoštui, greičiausiai vilnai. 3000 m. pr. Kr. kai kur galėjo būti verpiami ir linai, bet mūsų teritorijoje jų neaptikta, matyt, naudotas kitas augalinis pluoštas: kanapės, dilgėlės. „Jos naudotos labai seniai – ir latviai, ir lenkai, ir skandinavai turėdavo šito pluošto rūbų. Tik jų rekonstruoti mums dar nepavyko. Gal kada nors…“ – tikisi
D. Steponavičienė.

Archeologė pasakoja, kad žmonės pirmiausia pradėjo naudoti vertikalias stakles, naudotas iki XIII a., vėliau – horizontalias, atsiradusias Europoje, greičiausiai tuo pat metu ir Lietuvoje. Vertikaliomis staklėmis buvo galima austi ir stačiakampę palą, ir apskritai, aplink. Tokį audimą mėgo senovės graikai, romėnai, rūbus puošdavo vytinėmis, austinėmis juostelėmis.

Tautiniai rubai

Taip pat megzta kauline adata. Tokių mūsų teritorijoje rasta laikotarpiu iki V a. Vėliau galėjo būti naudojamos medinės, didesnės geležinės, žalvarinės adatos, skirtos megzti, o ne siūti. Rekonstruodami mezgimo būdą, nusižiūrėjome iš latvių, kurie turėjo daugiau medžiagos, gal greičiau pagavo skandinavų tradicijas, pamatė kauline adata megztų pavyzdžių.

„Mezgimo, mazgų mazgymo technika neleisdavo ardyti audinio. Dabar mes, patraukę už siūlo, galime lengvai išardyti audinį, jei klaidą padarėme, o tada turėdavai kirpti arba daryti naują“, – teigia D. Steponavičienė. Tiesa, vąšelio turbūt nenaudojo bene ilgiausiai, net virbalai atsirado anksčiau: Rygoje, XV a. kultūriniame sluoksnyje, surastos virbalais megztos vilnonės pirštinės.

Tekstilės rekonstrukcija

Pasak archeologės, nuo senų laikų, pirmųjų mūsų eros amžių, naudoti įvairūs audimo būdai: paprastas drobinis pynimas, sudėtingesnis keturnytis ruoželis, laužytas ruoželis („eglutė“) – visos moterys norėjo pasirodyti, kokios yra geros audėjos.

„Lietuviai visą laiką gyveno lietaus merkiamoje teritorijoje, visą laiką snarglys panosėje, kažkaip išsikapstyti reikia, vaistų nėra, tai tas vienas storesnis, sąlyginai prastesnės kokybės audinys gelbėjo žmones. Ir apatiniai, ir viršutiniai rūbai turėjo būti vilnoniai. Klausimas kitas – ar yra apatinis rūbas? Gal tai tunika siauromis rankovėmis? Bet ji tik viena dėvima. Taigi yra vienas drabužis ir ant viršaus apsiaustas“, – pasakoja
D. Steponavičienė.

Apatinis rūbas ikonografijoje net Europoje pradėjo ryškėti tik Viduramžiais, pavyzdžiui, dvi suknelės. Ir moterys, ir vyrai dėvėjo ilgus drabužius – kuo aukštesnio luomo žmogus, tuo jo ilgesnis drabužis. Tiesa, „sukno“ – tai yra audinio pavadinimas, iš kitur atkeliavęs ir mūsų žodyne prigijęs įvardijant suknelę.

„Kelnės realiai naudotos tik apsisaugoti nuo šalčio, jojant ant žirgo. Tokias kelnes, rastas germanų ir skandinavų teritorijoje, ir mes naudojame rekonstruodami tuomečius rūbus, nes pas mus nėra duomenų. Bet remdamiesi tuo, kad vieni kitus matė, pažinojo ir mėgdžiojo, galima teigti, kad panašios kelnės galėjo būti ir pas mus“, – sako archeologė.

romeniskojo-periodo-i-iv-a.jpg

Puošėsi ir vyrai, ir moterys

Viena iš svarbiausių kostiumo detalių – papuošalai, apie kuriuos informacijos turime gerokai daugiau negu apie tekstilę. Yra be galo gražių juvelyrikos pavyzdžių – sidabrinių smeigtukų, puoštų filigranu, su mėlynomis akutėmis. Vėlesniais laikais šita grakšti forma išnyksta.

Visoje Lietuvoje tuo metu buvo paplitusios lietos, masyvios, apskritos apyrankės. Po dvi apyrankes tuo metu nešiojo ir vyrai, ir moterys. Taip pat buvo importuoto stiklo karoliai, bronzinės emaliuotos pasaginės segės, ažūriniai kaklo papuošalai. „Ir tu žinok, žmogau, ar baltai tai nusižiūrėjo nuo kažko, ar viskas yra tik atvežta iš svetur prekybos keliu, ar karo metu prisigrobta? Nėra tikslių duomenų, bet jos yra to laikotarpio atspindys“, – teigia D. Steponavičienė.

Bene pats keisčiausias papuošalas – antsmilkiniai, kurie dedami visai ne ant smilkinių, o labiau ant ausų. „Gal jis nuo vėjo saugojo, gal nuo blogo žodžio… Metalinis papuošalas juk turėjo savo funkcinę paskirtį, o čia vienintelis keistas daiktas, kurio paskirtis neaiški“, – teigia archeologė.

Masyvesni papuošalai

Po tautų kraustymosi susiformavusiose gentyse išnyko gražieji emalio papuošalai, užleisdami vietą masyvesniems, matyt, žmonės gavo daugiau metalo ir norėjo kuo didesnį daiktą pasigaminti, pasirodyti. Juos turėjo aukštesnio luomo žmonės, kurie negamino valgyti, neskalbė rūbų, nedirbo kasdienių darbų, jie tiesiog gražiai vaikščiojo. „Juk nebuvo jokių skrynių, spintų, nebuvo kur saugoti – ką aš turiu ant savęs, tą galiu išsinešti bėgdamas nuo užpuolimo“, – sako D. Steponavičienė.

V–VIII a. atsiskyrė papuošalų nešiojimo būdas: apyrankes ant abiejų rankų jau mūvėjo tik moterys, o vyrai nešiojo vieną ant kairės rankos. Masyvi „kario“ apyrankė (pagal Latvijoje rastą sėlių medžiagą), mūvėta apvyniojus ranką audeklu, tikriausiai turėjo apsauginę paskirtį. Jei rankoje laikomas skydas, nuo smūgio gali lūžti dilbis, o tos masyvios apyrankės jį sulaiko, amortizuoja. Lankines seges taip pat dažniau nešiojo vyrai ir kai kurios aukštaitės, kuršės, lietuvės, kitos – žemaitės, žiemgalės – labiau mėgo smeigtukus.

Vėliau lankinės segės išnyksta, atsiranda pasaginės. Jomis drabužiai buvo segami IX–XVI a.

Jei drabužis lengvesnis, ir segė lengvesnė, jeigu yra kailiai, stora vilna, tai papuošalai buvo storesni, masyvesni. Gražiausi papuošalai, auksas, sidabras dažniausiai pasilikdavo uostuose, o į Lietuvos gilumą pasklisdavo tai, kas būdavo nebereikalinga.

Ornamentai ir spalvos

Pasak archeologės, iš radinių galima spėti, kad laužytas ruoželis, eglutės labiau būdingi vyrų rūbams, o rombai – moterų. Bet tai nėra taisyklė. Viduramžiais rombas buvo naudojamas visur – architektūroje, papuošaluose, audiniuose, kur jį leido išgryninti horizontalios staklės. Populiariausios spalvos – mėlyna, geltona, raudona, ruda, juoda, žalia, balta ir jų kombinacijos.

Tais laikais ne visi galėjo sau leisti dirželius su sagtelėmis, bet juostelę galėjo turėti visi. Net mergaitės nuo 5-erių metų jas vydavo. O siūlus merkiant į tą patį dažą, gaudavo vis kitokią spalvą, kurią lemia net mėnulio fazė.

„Per pilnatį kyla visi syvai, veržiasi į viršų, kyla potvyniai, todėl ir dažai telkiasi augalo žieduose ir lapuose. Tuomet pats laikas juos skinti ir skabyti. Jeigu yra delčia, reikia kasti šaknis, kaupiančias dažančias medžiagas. Jeigu atvirkščiai padarysi, visai ne tokį atspalvį arba ne tokį spalvos intensyvumą gausi. Taigi kiekvieną kartą gauni vis kitokį daiktą, ir kostiumas būna vis kitoks“, – teigia D. Steponavičienė.

Daug klausimų archeologei kelia prijuostės ir sijonai, kai kada naudojami archeologinio kostiumo rekonstruotojų, nes kitų kraštų ikonografijoje jų visai nerandama. Anot jos, prijuostė, būdama utilitarus daiktas, neturėjo būti išeiginio kostiumo dalis, tai yra visiškai buitinis daiktas, tad kam ja puoštis, jei tinka bet koks skuduras prie puodų besisukiojant. Dėvėti sijoną buvę išvis nepadoru, nes reikia slėpti baltinių prakarpą, juk moteris maitina, yra seksuali, turi saugotis, juk bet kada kokia nors kariauna gali užeiti.

xv-a-ldk-kostiumai.jpg

Nuo vienetinių gaminių iki masinės prekybos

Viduramžiais gentys, kryžiuočių ir kalavijuočių išvaikytos, pradeda nykti, įtaką daro Rytų Europa, Rusija. Mūsų kunigaikščių žmonos buvo slavės, jos atvažiuodavo su savo svita, savo dvaru, apsigyvendavo ir skleisdavo savo madas. Iš dalies jos buvo uždaros, joms statė specialiai cerkves, bet mados plito.

Iš Vakarų Europos į Lietuvą ateina kitokia mada, taip pat naujas atributas – rakteliai. Tai nekaltybės simbolis, randamas dažniausiai jaunų merginų kapuose. Jei mergina padovanoja raktelį jaunikaičiui, padovanoja širdį, sielą, kūną. Taip pat atsiranda sagos, o segės pradeda nykti. Randamos XIV–XV a. skardinės segės su plonomis adatėlėmis, tai reiškia, kad labai suplonėja drabužiai, atsiranda šilkas, medvilnė. Taip pat pasikeičia papuošalai: pradedamos gaminti pintos segės, apyrankės, prie diržo nešiojami kaustyti kapšai, piniginės, kur turtingi žmonės sudėdavo pinigus, siūlus, skustuvus ir kitus smulkius reikmenis.

Tik XIV a. mūsų teritorijoje atsiranda languotas audinys. Iki tol sunkiai galima kalbėti apie languotus ir dryžuotus audinius. Vėliau mažėja papuošalų, ne kiekvienas jų gali turėti, išryškėja dvaras ir labai sumenksta visa kita Lietuva. Be to, suaktyvėja masinė gamyba – amatų centruose gaminamos ir parduodamos bet kokiai galvai tinkamos kepurėlės ar bet kokiam pirštui tinkantys prasikeičiančiais galais žiedai, apyrankės.

SRTF logo



REDAKCIJA REKOMENDUOJA