Angle down Atgal

Balbieriškis – Lietuvos miestelių daugiatautiškumo pavyzdys

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Fidžeraldas Kenedis yra pasakęs: „Tolerancija nereiškia savo įsitikinimų išsižadėjimo. Atvirkščiai – ji neigia kitų persekiojimą ir priespaudą“. Todėl piliečių teisė ir laisvė rinktis yra kiekvienos demokratinės valstybės pagrindas, o pakantumas kitokiai nuomonei, elgsenai, gyvenimo būdui, tautinei kilmei – socialinė vertybė.

Nepaisant to, jog, įvairių tyrimų duomenimis, Lietuvoje tolerancijos rodikliai, nors ir ne tiek daug, kiek norėtųsi, gerėja, mokinių patyčių skaičius išlieka vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Tai rodo, jog diskriminacija Lietuvoje – vis dar jautri tema ir opi problema, apie kurią būtina kalbėti. Prienų rajone tolerancijos sklaida rūpinasi Balbieriškio Tolerancijos centras, kuriam vadovauja Vitas Rymantas Sidaravičius. Jo iniciatyva spalio 8 dieną Balbieriškio kultūros centre vyko diskusija „Tolerancija visuomenėje. Kodėl jos reikia daugiau“?
Anot V. R. Sidaravičiaus, Balbieriškis – vienas pirmųjų panemunių miestelių, kuriame daugiau nei prieš 500 metų apsigyveno įvairių kultūrų ir tautybių žmonės. Miestelio įkūrimo pradžia siejama su vokiečiu Hanusu Sudormanu, kuris dar XVI amžiuje Nemuno ir Peršėkės upių santakoje įkūrė sielių perrišimo stotį, dvarelį. Visai netoliese tuo pat metu buvo kuriamos ir miškų paruošos verslovės, tad šalia dvaro susikūrė miestelis, kuriam 1520 m. buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Istoriko teigimu, tikėtina, kad kartu su H. Sudormanu atvyko ir pirmieji vokiečių kilmės gyventojai bei pirkliai, kiek vėliau – žydai. Iki Antrojo pasaulinio karo Balbieriškyje buvo žinomos trys vokiečių šeimos: Rydeliai, Reinartai ir Stanaičiai. Pokario metais balbieriškiečiai prisimena Liudviko ir Elzės Gucaičių, Šyvokų bei Stanaičių šeimas. Balbieriškyje taip pat gyveno ir totoriai. Tiesa, apie juos žinių nėra daug. Miestelio istorijoje žinomos tik Romo ir Teofilės Jokubauskų bei jo sūnaus Bernardo ir Kanarskų pavardės.
Apie 1503 m., kai vokiečių kilmės dvarininkas H. Sudormamas savo dvarą prie Peršėkės upės perleido kunigaikščio Aleksandro žmonai Jelenai, Balbieriškyje prasidėjo ir rusų gyvenimo istorija. Po ketverių metų kunigaikštienė šį dvarą padovanojo Matvejui Mikitiničiui Holovčinskiui, kurio palikuonys jį valdė iki pat XVII amžiaus (1670 m.). Tiesa, rusų Balbieriškio apylinkėse jau beveik nėra, tačiau iki šiol yra menamos čia gyvenusių Semiono ir Galinos Semionovų pavardės, kurių namai iki šiol išlikę miestelyje.
Tai, jog Balbieriškis – Lietuvos miestelių daugiatautiškumo pavyzdys, „pasakoja“ ir čia gyvenę lenkai, apie kurių pėdsaką liudija XIX amžiaus pabaigos miestelio istorijos įrašai, vėlgi susiję su Balbieriškio dvaru ir jo valdytoju lenkaičiu Edvardu Marcelijum Žultovskiu, 1874 m. vedusiu vietinę kalbininkę Mariją Vondzinskaitę. Kartu su žmona E. M. Žultovskis susilaukė sūnaus Edvardo Pranciškaus Marijono Žultovskio, kuris ir perėmė dvaro valdymą, trukusį iki 1915 m.
Visgi bene daugiausia miestelio gyventojų buvo žydai, kurie XIX amžiaus viduryje sudarė apie 70 proc. visų Balbieriškio gyventojų. Manoma, jog žydų tautybės žmonės Balbieriškyje pradėjo kurtis dar XVI amžiaus antroje pusėje, nes tuo metu miestelis buvo vienas iš 246 Lenkijos–Lietuvos valstybės gyvenviečių, kuriose žydai galėjo laisvai kurtis ir gyventi. Tuomet pagrindinėje Balbieriškio gatvėje atsirado žydų namai, vėliau buvo pastatyta sinagoga, išlikusi iki šių dienų, veikė ir žydų mokykla.
Kaip žinoma, žydai buvo verslūs ir išsilavinę žmonės, tad pagrindinė jų veikla buvo prekyba ir amatai. Iš Vilniaus gatvėje tarpukariu stovėjusių 25 parduotuvių – net 20 jų priklausė vietos žydams. Deja, 1941-ųjų rugpjūčio 26 diena Balbieriškyje gyvenusiems žydams buvo lemstinga – tądien Prienuose vokiečiai kartu su jiems talkinusiais lietuviais sušaudė apie 1100 beginklių žydų tautybės rajono gyventojų.
„Į valdžią atėję naciai nusprendė, kad žydai negali būti pilnateisė tauta. Tuo metu atsirado ir neigiamas požiūris į neįgaliuosius bei senjorus. Jie buvo laikomi nenaudingais valstybei, neduodančiais jai jokios pridėtinės vertės. O ši socialinė atskirtis pavirto į tai, ką mes dabar vadiname holokaustu. Tą patį galima pasakyti ir apie sovietinį režimą, kuris kitokio žmogaus taip pat nepriėmė“, – apie diskriminacijos pasekmes istoriniame kontekste kalbėjo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomojo direktoriaus pavaduotoja Ingrida Vilkienė.
Šiais laikais, gyvenant galimybių amžiuje, kurti darnią visuomenę, kurioje žmogus būtų vertybė, galima pasitelkiant įvairias inovatyvias priemones, tarp jų ir verslus, o ypač socialinį verslą, telkiantį vadinamuosius „tyliuosius lyderius“. „Tyliosios lyderystės pavyzdžiai liudija, jog mažas žingselis gali sustabdyti kokias nors tragedijas. Tylieji lyderiai – tai žmonės niekuo nesiskiriantys iš mūsų, degančiomis akimis darantys visuomenei svarbius darbus. Jie dirba dėl kitų. Kaip prie to prisideda socialinis verslas? Jis sujungia komercinę veiklą su visuomenei svarbiomis veiklomis, kad šios netaptų vienadieniais projektais ir turėtų tęstinumą“, – trumpai apie tyliosios lyderystės esmę ir prasmę kalbėjo Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė Viktorija Bražiūnaitė.
Seimo nario, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Emanuelio Zingerio teigimu, skaudi ir tragiška XX amžiaus Lietuvos istorija, kai įstatymas leido žudyti žmones, lietuviams davė pamoką, iš kurios visuomenė turėtų išmokti karingo požiūrio į neapykantą. Būtent ir jo dėka prieš 30 metų Lietuvai pavyko iškovoti laisvę į demokratiją ir teisę į savo nuomonę.
Rimantė Jančauskaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite