Baigėsi Krosnos bendruomenės pleneras „Žaliuojanti Grabauka“

Alytus
Reporteris Monika Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Lazdijų kraštą kasmet iš naujo atranda menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Tai rodo ne tik prieš porą savaičių pasibaigęs tarptautinis dailininkų pleneras „Veisiejų pavasaris“, kuris buvo surengtas jau aštuonioliktąjį kartą, bet ir pleneras „Žaliuojanti Grabauka“, kurį organizavo Krosnos bendruomenės komiteto pirmininkė Audra Kimbirauskienė kartu su iš šio krašto kilusiu dailininku, dideliu šio krašto patriotu Juozu Gecevičiumi.

Plenero dalyvius gyventi savo sodyboje „Audros vienkiemis“ priėmė pati Krosnos bendruomenės komiteto pirmininkė Audra Kimbirauskienė. Ji ne ti suteikė jiems pastogę, bet ir rengė jiems vakarones, keliones po Lazdijų kraštą. Svečiai pabuvojo Kalniškės mūšio vietoje, susipažino su jo svarba Lietuvai, lankėsi Krosnos šv. Mato Evangelisto bažnyčioje, kurios istoriją papasakojo klebonas Juozas Klimavičius. Dzūkijos regiono gamtos paslaptis pažino Metelių regioniniame parke, kurio pažintiniais takais keliavo, Dainų vakaro metu visi taukė dainas įvairiomis kalbomis. Vieną dieną skyrė meninių gabumų turintiems vaikas, kurie į mini plenerą atvyko iš Lazdijų ir Kalvarijos meno mokyklų. Čia, profesionalų padedami, jie piešė, vėliau – surengė savo darbų parodą. „Grabaukos pleneras gali tapti tradicija“ – sakė Krosnos bendruomenės komiteto pirmininkė Audra Kimbirauskienė. Jai pritarė ir patys dailininkai, uždarymo dieną negailėję šiltų žodžių plenero šeimininkei.

Uždarymo diena – ne tik plenero rezultatų aptarimas, bet ir dar viena šventė. Rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, dalindamas dovanas plenero dalyviams, sakė, jog malonu, kad svečiai atrado ir pamilo Grabauką, Krosnos seniūniją. Nes čia – ir jo paties gimtinė – vieta, kuri visą gyvenimą liks arčiausiai širdies. Tą patį savo atsisveikinimo kalboje sakė ir vienas renginio organizatorių – dailininkas Juozas Gecevičius. Pasak jo, kai sužinojo, kad dailininkai bus kviečiami į Grabauką, atsisakyti nuo šios idėjos negalėjęs: šio kaimo keliais, į mokyklą keliauta, čia pas Grabaukos panas eita, žinomas ir įsimintinas kiekvienas medis, kiekvienas takas. Dar jautresne styga susirinkusiųjų širdis užgavo kitas plenero dalyvis, restauratorius Algirdas Malžinskas. Čia, šiame Grabaukos vienkimyje, jis pats užaugo, čia šlamančius beržus su tėvuku sodino, šulinį kasė. Čia dar gyvi jo vaikystės bei jaunystė prisiminimai, kurie, pagyvenus dešimtį dienų „Audros vienkiemyje“, dar labiau priartėjo...

Bene didžiausia plenero staigmena – Ukrainos, Baranivkos miesto dailininkas Volodimiras Kravčiukas, kuris, atvykęs į Lazdijų „Pasienio fiestą kartu su oficialia savo miesto savivaldybės delegacija, panoro dar kuriam laikui pasilikti mūsų rajone ir dalyvauti Krosnos bendruomenės organizuotame dailininkų plenere. Žaliuojančią, žydinčią vasaros pradžią Grabaukoje savo darbuose įamžino Rimantas Inokaitis, kilimo iš Lazdijų, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Vilniuje, kiti vilniečiai - Juozas Gecevičius, Anatolijus Ščiogolevas, Romas Radzevičius, Margarita Čepukienė, Irina Panaskova, Nijolė Jurgelionienė. Į plenero uždarymo šventę susirinko didžioji dauguma Krosnos seniūnijos bendruomenės žmonių, tuo įrodydama, kokia vieninga ir aktyvi yra ši visuomeninė organizacija. Renginio staigmena tapo Kronos mokyklos mokinių parodytas spektaklis „Amerika Lietuvoje“, palietęs šiuo metu jaunimui tokią aktualią – emigracijos iš tėvynės problemą. Už originalų požiūrį į šią temą ir jos pateikimą scenoje žiūrovai gausiais plojimais dėkojo ne tik moksleiviams, bet ir pastatymo autorei bei dramos būrelio vadovei Dainai Leščikaitei.

Po oficialiosios dalies visi dar rinkosi į vieną iš sodybos salių, kur televizoriaus ekrane stebėjo nuotraukas, įamžinusias visas „Žaliuojančios Grabaukos“ plenero akimirkas – dailininkų kūrybinius procesus, keliones. Keliaudami iš vienos sodybos patalpos į kitą jie susipažino su plenero dalyvių darbais, kurie aiškiai bylojo, jog nesvarbu, kad šios vasaros pradžia tokia neįprastai karšta ir negailestinga. Grabauka vis tiek žaliuoja, jos vakarai pilni įstabių saulėlydžių, kaimo keliukai, dingstantys už posūkių, kupini paslapčių, jos kūdrose vis tiek skleidžiasi įvairiaspalvės vandens lelijos, o sodybos medžiai ir pastatai saugo atminimą tų, kurie čia kadaise gyveno, svajojo ir kūrė.