Ričardo Pasiliausko nuotraukos, „Suvalkietis“
Angle down Atgal

„Auksinį feniksą“ į Marijampolę parvežusi Rima Striaušienė: „Turi tikėti tuo, ką darai“

Marijampolės kultūros centro direktorė Rima Striaušienė šiemet vasarį paminėjo 35-ąsias savo darbo šioje įstaigoje metines, o prieš porą dienų, gruodžio 27-ąją sukako penkeri metai nuo to laiko, kai ji vadovauja šiai įstaigai ir 124 jos darbuotojams. Po Kultūros centro stogu susibūrę 45 kolektyvai, kuriuose – per 850 narių. Visai neseniai ir Kultūros centrą, ir visą Marijampolę pradžiugino žinia, kad R. Striaušienė pripažinta šių metų geriausia Lietuvos kultūros centrų vadove ir jai įteikta „Auksinio fenikso“ statulėlė. Metams baigiantis susėdome su direktore pasikalbėti ir apie darbą, ir apie džiaugsmus bei rūpesčius, laimėjimus bei pasiekimus, ir apie jos laisvalaikį bei svajones.

Kokie 2021-ieji buvo Marijampolės kultūros centrui? Ar pandemija jiems mažiau atsiliepė nei 2020-iesiems?

– Išties besibaigiantys metai mums jau buvo sėkmingesni nei 2020-ieji – gegužės mėnesį atnaujinome savo veiklas, į gyvas repeticijas vėl galėjo rinktis įvairūs meno saviveiklos kolektyvai. Žinoma, nemažai laiko dėl koronaviruso tos repeticijos vyko nuotoliniu būdu, bet ne visiems jos buvo patogios ir jų kokybė nebuvo tokia, kaip dirbant tiesiogiai. Kai kuriems kolektyvams, kurių nariai – vyresnio amžiaus žmonės, pavyzdžiui, tremtinių chorui toks nuotolinis darbas buvo išties labai sudėtingas.

2020 metų karantinas ir pandemija mus daug ko išmokė, todėl šiemet jau buvo ir lengviau, paprasčiau. Kultūros centro kolektyvai: liaudiškų šokių grupė „Jotvingis“, senjorų liaudiškų šokių grupė „Sidabra“, Igliaukos liaudiškų šokių kolektyvas „Tryptukas“, moterų ansamblis „Gaja“ ar atsinaujinęs vyrų vokalinis ansamblis „Sūduvietis“ šiemet pasiekė puikių laimėjimų įvairiuose festivaliuose, konkursuose. Keletas kolektyvų – „Jovarų“ kapela, „Šešupės“ choras, senjorų choras „Bočiai“ atšventė gražius savo jubiliejus, surengdami įsimintinus koncertus. Žodžiu, nors koronavirusas niekur nedingo, bet 2021-ieji mums tikrai sėkmingesni nei 2020 metai.

Kokius besibaigiančių metų įvykius, renginius, projektus Kultūros centre norėtumėte išskirti?

– Noriu pasidžiaugti, kad šiemet Lietuvos kultūros tarybai teikėme šešis projektus, ir penki iš jų gavo finansavimą bei buvo tikrai sėkmingai įgyvendinti, pinigai įsisavinti. Labai sėkmingas buvo ir projektas „Kultūra visur“, finansuotas Europos solidarumo korpuso programos – lapkritį surengta paroda „Tarp“ sulaukė tikrai didelio susidomėjimo. Marijampoliečiams labai patiko teatrų festivalis „Perženk slenkstį“, kurio metu vyko įdomios edukacinės veiklos, susitikimai, žiūrovai galėjo nemokamai pamatyti net penkis puikius Lietuvos teatrų spektaklius. Šį festivalį norėtume surengti ir ateinančiais metais, parengėme projektą, planuojame, kad pas mus atvažiuotų kiti puikūs šalies teatrai.

Ateinantiems metams parengėme net devynis projektus, dalis iš jų – tęstiniai. Labai džiaugiamės, kad juos įgyvendinant prisideda ir Marijampolės savivaldybė, tad galime pasiūlyti ir įvairius, ir geros kokybės renginius. Norime tęsti šiemet didelio atgarsio sulaukusį „Kultūros savaitės“ projektą, kai iš Marijampolės kilę garsūs jauni atlikėjai, dirbantys užsienio šalyse, sugrįžo į namus ir savo talentu pasidalijo ne tik su Marijampolės, bet ir su mažesnių miestelių – Sasnavos, Liudvinavo, Igliaukos – žiūrovais.

Mums labai svarbus ir „Pasaulio sūduviečių“ projektas – jo dėka surengtos kelios jaunųjų menininkų-profesionalų ir vyresnės kartos menininkų autorinės parodos, skaityti įdomūs pranešimai, organizuoti Sūduvos menininkų susitikimai miesto švietimo įstaigose, vyko kitos įdomios veiklos.

Kokius kultūros renginius labiausiai mėgsta marijampoliečiai, ar, jūsų nuomone, pavyksta patenkinti visus jų poreikius?

– Žiūrovų skonis yra labai įvairus, ir stengiamės patenkinti kuo įvairesnius jų poreikius. Po karantino tie poreikiai tarsi išsigrynino, savo ištikimą žiūrovą turi mūsų centro meno mėgėjų kolektyvai, visada didelio dėmesio sulaukia žinomų profesionalių teatrų pasirodymai, populiarūs šalies atlikėjai taip pat džiugiai sutinkami – žiūrovui nereikia važiuoti į jų koncertus Vilniuje ar Kaune.

Turiu pastebėti, kad žiūrovas bėgant metams yra vis reiklesnis, nori gauti kokybišką produktą. Jei paskelbiame apie žinomo atlikėjo koncertą, žmones domina, ar jis dainuos su grupe, ar bus muzikinis kolektyvas, ar jie išgirs gyvą garsą, o ne fonogramą. „Popsiniai“ koncertai, kažkada pritraukdavę minias, tampa praeitimi. Žmonių skonis tampa vis labiau išlavintas, ir tai yra labai gerai.

Kuo galėtumėte šiemet pasidžiaugti, o kas kėlė daugiausia rūpesčių darbinėje veikloje?

– Kai prieš kelerius metus prie mūsų Kultūros centro buvo prijungti kaimiškieji skyriai, ir tų skyrių dabar turime dvylika, mūsų veikla labai išsiplėtė į kaimiškąsias vietoves. Džiugu, kad skyriai dirba geromis sąlygomis, turi neblogas patalpas, jose darbuojasi atsidavę ir savo darbą mėgstantys kultūros darbuotojai, ateina dirbti ir jaunų gabių žmonių.

Labai svarbu ir tai, kad Lietuvos nacionalinis kultūros centras taip pat labai daug dėmesio skiria mūsų darbuotojų tobulėjimui – nuolat rengia įvairius seminarus, mokymus, tad galime koja kojon žengti su laiku ir naujausiais reikalavimais.

Pradžiugino ir šiemet vykusios įvairios edukacinės veiklos, išties įdomios ir turiningos vaikų vasaros stovyklos Tautkaičiuose, Sasnavoje ar Baraginėje.

Išties džiaugiuosi, kad šiemet pavyko įveiklinti mūsų Kultūros centro Mažąją salę, kad joje sutvarkyta akustika, sumontuota moderni garso įrašų studijos aparatūra, tad čia atsirado puikios sąlygos rengti mažesnius, iki 200 žiūrovų priimti galinčius koncertus, kitus renginius. Čia jau įvyko Liudo Mikalausko ir Vytauto Lukočiaus koncertas „Pagaminta Lietuvoje“ ir žiūrovų vertinimai buvo tikrai geri. Labai norėtųsi, kad pavyktų į šią salę įrengti neįgaliųjų keltuvą, nes jis išties reikalingas.

Žinoma, man rūpi ir darbuotojų materialinis aprūpinimas, tad svarbu, kad kiltų žmonių atlyginimas, ir apie tai nuolat kalbame ir ieškome geriausių sprendimų Kultūros centrų asociacijoje, kurios tarybos nare aš esu.

Metams baigiantis jus ir visą mūsų kultūros bendruomenę pasiekė džiugi žinia, kad tapote 2021-ųjų geriausia šalies kultūros centrų vadove ir gavote „Auksinį feniksą“. Ką jums pačiai reiškia šis apdovanojimas?

– Kai įspūdingo renginio Vilniaus rotušėje metu laukiau, kol man bus įteiktas šis apdovanojimas ir galvojau, ką pasakysiu jį gavusi, norėjau būtinai akcentuoti, kad mano 35-erius metus besitęsiančiame kultūros darbuotojo kelyje svarbiausi buvo mano bičiuliai, bendrakeleiviai, kurie visada buvo pasiryžę padėti, kai tos paramos reikėjo, kai buvo sunkiausia. Akivaizdu, kad be mano kolektyvo, mano komandos nebūtų jokių pasiekimų, ir jie išties yra patys svarbiausi.

Tu turi labai tikėti tuo, ką darai, o aš manau, kad tikrai darbui atiduodu labai daug savęs. Man svarbu tai, ką aš darau ir ko aš siekiu, o pasiekti rezultatai yra kolektyvinio darbo vaisiai. Tad išties vertinu šį apdovanojimą, džiaugiuosi juo, bet tikrai nenoriu sustoti – laukia dar daug ir įdomių darbų bei iššūkių.

Kokia vadove pati save laikote, ar sunku vadovauti tokiam nemažam būriui kultūros darbuotojų?

– Kokia vadovė esu, turbūt reikėtų paklausti darbuotojų. Esu įsitikinusi, kad kiekvieno vadovo darbas nėra lengvas, o atsakomybė – didelė. Kita vertus, kultūros darbuotojai yra tokia kategorija žmonių, kurių kiekvienas yra asmenybė su labai tvirta savo nuomone, tad ne visada būna lengva. Esu linkusi išklausyti pavaldinius, man įdomios jų idėjos ir pasiūlymai, ir kartais išgirstu, kad prie mano kabineto dažnai būna eilutė – tiesiog mėgstu bendrauti su žmonėmis, negailiu jiems laiko, išklausau.

Pati nemažai metų dirbau šio centro direktorės pavaduotoja, tad buvo pakankamai galimybių įsigilinti į darbo specifiką, suvokti, kad lengva tikrai nebus, bet iššūkius aš mėgstu. Žinoma, būna akimirkų, kai pavargsti, kai nerandi supratimo ir sutarimo, bet tai nereiškia, kad turi nuleisti rankas.

Ar randate laiko ir sau? Kaip pailsite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kokie jūsų pomėgiai?

– To laiko sau nelieka daug, jo trūksta, bet laisvalaikiu mėgstu nuvažiuoti į kitą miestą ir pažiūrėti gerą koncertą ar spektaklį, apsilankyti parodoje. Mėgstu skaityti, o tai, kokią knygą paimsiu į rankas, labai priklauso nuo mano nuotaikos – kažkokio vieno mėgstamo žanro negalėčiau išskirti.

Labai mėgstu leisti laisvalaikį savo sodo sklypelyje prie Šešupės – man patinka čia puoselėti gėlynus, prižiūrėti aplinką, šaltuoju metų laiku mėgstu iš karšto kubilo įšokti į šaltą Šešupės vandenį – tai puiki atgaiva.

Man labai svarbi ir šeima. Turiu dvi šaunias dukras, su kuriomis palaikome labai glaudžius santykius, nuolat bendraujame. Turiu ir mamą, kurią reikia slaugyti, tad visas mano laisvas laikas tarsi sudėliotas ir apibrėžtas.

Ko norėtumėte palinkėti šauniam savo kolektyvui, kultūros darbuotojams ir Kultūros centro renginių lankytojams?

– Turbūt pirmiausia linkėčiau filosofiško požiūrio į kasdienybę, sugebėjimo atrasti toje kasdienybėje įvairių ir įdomių spalvų. Mūsų renginių lankytojams sakau – susitikime čia, Kultūros centre, ir ateinančiais metais įvairiausiose renginiuose, koncertuose, spektakliuose. Čia tikrai yra pilna kultūros, ir jūsų laukia kūrybiška komanda, kuri pasistengs išpildyti visus lūkesčius.

Kokios savo svajonės išsipildymo šiemet prašėte Kalėdų Senelio?

– Turbūt labiausiai prašiau dviejų dalykų – sveikatos ir sutarimo, tarpusavio supratimo, sugyvenimo. Tų svajonių bėgant metams buvo pačių įvairiausių, bet dabar man svarbiausi atrodo būtent šie du mano paminėti dalykai.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite