REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Spalio 21 d. 12:51

Augustinas Žemaitis Lietuvą renka po gabalėlį

Šiauliai

„Keliaudamas po įvairias užsienio šalis, pastebėjau, kad yra labai didingų, įspūdingų, istorinių, svarbių lietuviškų vietų, apie kurias labai mažai kas ką nors žino“, – sakė A. Žemaitis. Lietuviško paveldo dėlionėje šiuo metu – per 1 000 jo aplankytų objektų, vietų pasaulyje. (A. Žemaičio asm. archyvo nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


56929

Gabalėlis Lietuvos JAV, gabalėlis – Lenkijoje, gabalėlis – Australijoje… Pasaulyje apstu lietuviško paveldo objektų, o pamažu juos visus aplankant, galima sudėlioti Lietuvos istorijos dėlionę. Šio nelengvo, bet įdomaus darbo netikėtai ėmėsi keliautojas Augustinas Žemaitis. Dabar jo užfiksuotų vietų sąraše – per 1 000 lietuvybės atspindžių užsienyje: nuo LDK laikus menančių pilių Baltarusijoje iki lietuvių paminklų Brazilijoje.

Lietuviško paveldo enciklopedija

„Mano hobis visada buvo kelionės. Ir, keliaudamas po įvairias užsienio šalis, pastebėjau, kad yra labai didingų, įspūdingų, istorinių, svarbių lietuviškų vietų, apie kurias labai mažai kas ką nors žino“, – pradžią prisiminė A. Žemaitis. Nors prieš šešerius metus, kuomet kilo mintis visus lietuviškus objektus surinkti į vieną vietą, Augustinas rašė savo kelionių tinklaraštį, suprato, kad tokiai misijai reikia naujo projekto. „Supratau, kad tai turėtų būti kaip enciklopedija internete, kur visa informacija apie lietuvišką paveldą už Lietuvos ribų būtų surinkta į vieną vietą. Taip man gimė idėja pradėti projektą „Gabalėliai Lietuvos“, – pasakojo keliautojas.

2012 m. sukurtoje svetainėje skelbiamos Augustino jau aplankytos vietos. Papildomos informacijos apie jas vyras ieško internete, bibliotekose, kalbėdamas su žmonėmis. Sulig kiekviena kelione į užsienį lietuviško paveldo objektų, lietuviškų vietų interneto tinklalapyje daugėja, tačiau projekto vystymu iš pradžių rūpinosi savo lėšomis.

Bet, praėjus šiek tiek laiko, iš Lietuvos ambasados JAV Augustinas sulaukė pasiūlymo sudaryti interaktyvųjį žemėlapį. Tuomet buvo gautas finansavimas Lietuvos šimtmečio projektui „Tikslas – Amerika“ – dokumentuoti lietuvišką paveldą JAV. Pernai buvo ištyrinėtos 11 valstijų, šiemet – dar 6. Bendraudami su vietiniais lietuviais, Augustinas su žmona Aiste, taip pat prisidedančia prie projekto, rinko duomenis apie materialų lietuvišką palikimą ir pildė interaktyvųjį žemėlapį.

Lietuviško paveldo dėlionėje šiuo metu – per 1 000 aplankytų objektų, vietų. Daugiausia, pasak Augustino, JAV – per 500. Kuri vieta paliko didžiausią įspūdį, jam atsakyti sudėtinga: „Kiekviena iš jų yra skirtinga, savaip įspūdinga. Tiek LDK pilis, tiek Amerikos lietuvių bažnyčia, tiek milžiniškos kapinės su tais senoviniais paminklais ar XIX a. senąja lietuvių kalba, tiek tremties vietos, kurios liūdnai perteikia Lietuvos istoriją. Manau, kad lietuviams svarbu pamatyti ir tą žiauriąją savo tautos istoriją. Norėjau visą informaciją pateikti internete, kad bet kas iš bet kurio pasaulio taško galėtų atsidaryti tinklalapį ir pažiūrėti tas lietuviškas vietas.“

dsc08410.JPG

Atsigręžiant į LDK laikus

Pirmadienio pavakarę savo sukaupta Lietuvos istorijos dalimi A. Žemaitis dalijosi Šiauliuose su Trečiojo amžius universiteto studentais. Taigi, koks lietuviškasis paveldas apie mus byloja užsienio šalyse?

Lietuviškų vietų už šalies ribų – išties gausu. LDK laikais lietuviai užimtose teritorijose statė pilis. Jų viešpatavimą dabar mena Baltarusija, Ukraina. „Tai yra seniausias didingas lietuviškas paveldas, esantis už Lietuvos valstybės ribų“, – sakė A. Žemaitis. Paveldą galima skirstyti į pilis ir rūmus: pilys buvo statomos, kol reikėjo rūpintis gynyba, o rūmus ėmė statytis didikai jau ramesniais valstybei laikais.

Pasak Augustino, šiuo metu dalis LDK pilių Baltarusijoje – sugriuvę, nors vyksta atstatymo procesas. Vieni įspūdingiausių rūmų – Ružanų Sapiegų rūmai, kurių priekinė dalis atstatyta, o galinė – dar ne. „Kai pirmą kartą ten buvau prieš maždaug 10 metų, viskas dar buvo sugriuvę, ganėsi ožys, ten net patekti buvo sunku, nes ožys vis stengdavosi trenkti, kai bandydavai užeiti. O antrą kartą kai buvau, jau vyko atstatymas. Bet kai lankiausi ten žiemą ir mačiau sugriuvusią dalį, atmosfera buvo niūriai įspūdinga“, – pasakojo keliautojas.

Visiškai atstatyta yra viena įspūdingiausių LDK pilių už Lietuvos ribų – Myro pilis, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. „Kad lietuviška pilis patenka tarp vos 1 000 visame pasaulyje taip įvertintų objektų – yra didžiulis ir svarbus pasiekimas“, – teigė A. Žemaitis, kartu paminėdamas ir dar vieną ten įtrauktą objektą – Nesvyžiaus rūmus. Jie taip pat yra visiškai atstatyti.

Kita stotelė, kur nemažai tautiškojo paveldo išlikę, yra Ukraina. „Ten taip pat yra labai įspūdingų lietuviškų pilių, tik kartais sunku atskirti, kiek tos pilies pastatė LDK, kiek buvo pastatyta seniau ar vėliau“, – teigė Augustinas. Viena žymesnių lietuviškų pilių ten yra Lucko – kitaip dar vadinama Liubarto – pilis, pavadinta Vytauto sūnaus garbei.

Anot Augustino, Ukrainoje pilių niekas neatstato taip masiškai, kaip Baltarusijoje, todėl jos yra likusios autentiškos, tiesa, kai kurios ir mažai kam žinomos. Ten dar galima rasti Klevanės, Olykos, Staroselo ir kitas pilis bei rūmus. Tiesa, Kijeve išlikusios lietuviškos pilies neturime. O štai pasirašius Liublino uniją, Lenkijoje daug vietų tapo svarbios ir Lietuvai. Lietuvybės apraiškų randama Varšuvoje, kur tebėra Karalių rūmai, taip pat atminimo lentų likę Šv. Jono katedroje.

„Dar gana didelę dalį gyventojų lietuviai sudaro Seinų ir Punsko krašte, yra užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis. Ten lietuviai sudaro daugumą, jų gyvena apie 4 000. Ten jautiesi ne tik kaip Lietuvoje, bet net labiau nei Lietuvoje. Kai žmonės gyvena mažumoje, jie jaučia poreikį pabrėžti savo lietuviškumą daug labiau nei mes, gyvendami čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, esame matę ne vieną namą su išpieštais Gedimino stulpais“, – pasakojo keliautojas.

Augustinui Lenkijoje teko išvysti ir vieno lietuvio verslininko įkurtą Prūsų-jotvingių sodybą su daug istorinių simbolių, bylojančią apie baltų laikus. „Ta atmosfera, ten nuvykus, išties leidžia pasijusti, tarsi gyvenant priešistoriniais laikais“, – teigė vyras. O Lietuvos ir Lenkijos istorijai svarbiame Liubline, kaip stebėjosi pats Augustinas, išlikę nemažai lietuviškumo: koplyčia, freskos su Jogaila, Lietuvių aikštė ir kt.

img-0564.JPG

Neįtikėtina gausybė lietuviško paveldo – Pensilvanijoje

Dar vienas etapas, susijęs su lietuviais užsienyje, buvo carinės Rusijos valdymo laikais. Tuomet po baudžiavos panaikinimo žmonėms teko ieškotis darbų, o fabrikų čionai daug nebuvo. Tad vieni kėlėsi į Rygą, o didžioji dalis patraukė Į JAV. Kaip minėta anksčiau, Augustinas Amerikoje užfiksavo net pusę tūkstančio lietuviškų objektų ir vietų. Daugiausia anuomet vykta į Pensilvaniją – ten buvo daug anglių šachtų. „Pati lietuviškiausia vieta yra Pensilvanijos anglies regionas. Neįtikėtina gausybė lietuviško paveldo“, – sakė keliautojas.

Koks gi jis? Pensilvanijos regionas išsiskiria tuo, kad jame yra net 50 lietuviškų bažnyčių. „Tuo metu visoje Lietuvoje buvo apie 400 bažnyčių, – pridūrė jis. – Viskas Amerikoje pastatyta pačių lietuvių rankomis, jų aukomis.“ Bet, pasak A. Žemaičio, Amerikos lietuviams bažnyčia turėjo ne vien religinės, bet ir tautinės reikšmės – antrajame aukšte vykdavo pamaldos, o pirmajame buvo užsiimama tautine veikla. Daugelyje bažnyčių išlikę įspūdingi šimtamečiai vitražai su lietuviškais užrašais. Be maldos namų, statytos ir lietuviškos mokyklos.

Augustinui JAV pavyko atrasti ypač svarbų lietuviams pastatą – vietą, kur buvo išleistas pirmasis lietuviškas romanas – Vinco Pietario „Algimantas“ – dar spaudos draudimo Lietuvoje laikotarpiu. Už Atlanto emigravę lietuviai laidotis norėjo lietuviškose kapinėse, tačiau ne taip paprasta buvo tai padaryti, neretai tam nepritardavo vietos klebonai – štai Šenandoriuje teko pirkti sklypą, kurti savo kapines ir pan.

„JAV didmiesčių lietuvių kapinėse iki šiol dar galima rasti antkapinių nuotraukų iš tų laikų, puikiai išsilaikiusių“, – sakė keliautojas. Pasirodo, JAV lietuviams teko steigti lietuviškus bankus ir draudimo bendroves: draudimo bendrovės nenorėdavo drausti lietuvių emigrantų, o bankai – skolinti pinigų.

„JAV pastatai yra naujesni nei Europoje, bet užtat tų pastatų intejerai būna senesni nei Lietuvoje: o juk juose visą tą laiką veikė tos pačios organizacijos, klubai, pastatų neišdraskė karai ir revoliucijos“, – pasakojo jis. Vėliau, anot keliautojo, Čikaga tapo mūsų emigrantų sostine. Ten daugelis objektų išties didingi. „Štai Šv. Kryžiaus bažnyčia. Tai neįsivaizduojama didybė, neįsivaizduojamas milžiniškumas. Už daugelį Lietuvos katedrų didingesnė, o tebuvo tik eilinė lietuvių parapija“, – stebėjosi jis ir pridūrė, kad Čikagoje išvis buvo 14 lietuvių bažnyčių.

Ši bažnyčia, beje, yra įtraukta į amerikiečių knygas apie architektūrą kaip viena įspūdingiausių Čikagoje apskritai. Lietuvių bažnyčiose būdavo gausu lietuviškos simbolikos, o štai Niujorke stovinti Viešpaties Atsimainymo bažnyčia yra išskirtinė – jungianti modernumą ir tautiškumą. „Jos forma, kaip sakė architektas, atkartoja lietuvišką kluoną. Lietuvoj tokios formos bažnyčios nesugalvotum statyti, bet ten jie kaip tik to pasiilgo, tai buvo svarbu“, – sakė jis. Už tą bažnyčią netgi buvo gauta premija Amerikos mastu.

dsc08389.JPG

Toliausios lietuviškumo apraiškos – Australijoje

A. Žemaitis pasuko ir į rytinę Rusijos dalį bei Kazachstaną, menančius liūdną mūsų istorijos laikotarpį. Aplankytos tremties vietos Kazachstane, kur apie tremtinius byloja likę paminklai. Keliaudamas po šias vietas, jis išvydo ir buvusius gulagus, jų muziejus, kapines. „Kadangi kapinėse žmonės buvo laidojami masiškai, be jokių paminklų, po nepriklausomybės nuvažiavę lietuviai pastatydavo po bendrą paminklą visiems lietuviams. Vėliau šia lietuvių padiktuota iniciatyva pasekė kitos tautos ir, pavyzdžiui, Spasko gulago vietoje jau keliolika paminklų skirtingoms tautybėms – net japonams, kurių sovietai buvo paėmę į nelaisvę“, – atskleidė vyras.

Karagandoje – buvusiame Kazachijos lagerių regiono centre – yra likusi lietuvių bažnyčia. „Pastatyti ten bažnyčią buvo beveik neįmanoma užduotis, bet vienam lietuvių kunigui giliu sovietmečiu pavyko tą bažnyčią pastatyti. Tiesa, tai buvo unikali istorija, kaip jam pavyko“, – sakė Augustinas. Niūrus vaizdus pasitiko buvusiame Kingyro gulage, kurio likę tik griuvėsiai.

Lietuviško paveldo randame ir kaimyninėje Latvijoje, kur į Mintaujos bei Liepojos gimnazijas mokytis vykdavo mūsų šviesuoliai. Mintaujoje (dabar Jelgava) yra atminimo lenta A. Smetonai.

Aptikti lietuviškų pėdsakų pavyko Lotynų Amerikoje. Į ją lietuviai emigravo daugiausia tarpukariu. Pasak A. Žemaičio, po Pirmojo pasaulinio karo į JAV patekti buvo apribotos galimybės, tad teko ieškoti kitų krypčių. Tautiečiai pasuko į Argentiną ir Urugvajų, mat jie per karą nebuvo sugriauti. Pastatyta ten bažnyčių, lietuviškų klubų, centrų – tik gerokai mažiau nei JAV.

Buvo ir iškeliavusiųjų į Braziliją, bet, anot Augustino, jie jautėsi apsigavę. Situacija nebuvo daug geresnė nei Lietuvoje. „Tiesiog daug kam atrodė, kad visa Amerika, t. y. ir Lotynų Amerika, yra labai turtinga“, – sakė jis. Brazilijoje visgi galime dar atrasti Lietuvos laisvės paminklą, lietuvių bažnyčią, dangoraižį pavadinimu „Kaunas“, Laisvos Lietuvos skersgatvį.

O labiausiai nutolusi vieta už Lietuvos ribų, kur dar aptinkama tautiečių ženklų, yra Australija. Ten lietuviai bėgo nuo sovietų okupacijos. Tik išsaugoti lietuvybę joje buvo sudėtinga – australai ragino integruotis į vietinių gyvenimą, taigi, mūsiškiai tepasistatė vieną bažnyčią. Jiems, anot Augustino, nebuvo leista statyti kažko daugiau, tai pasistengė pristatyti bent jau paminklų, muziejų, lietuvių klubų.

logo-srtrf.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA