Jubiliejų švenčiantis O. Vyšniauskas: net ir po 40 metų tiek koncertuoju, kiek jaunystėje nekoncertavau

Vilnius
Alfa.lt nuotr.
Budintis Budėtojas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Turbūt mažai kas žino, kad lietuviškuoju Joe Cocker'iu vadinamas Ovidijus Vyšniauskas pakerėjo Tinos Turner muzikantą, kvietusį jį likti dainuoti už Atlanto. Išskirtinio balso savininkas abejingos nepaliko netgi estrados karalienės Alos Pugačiovos, kuri prieš kelis dešimtmečius lietuvį viliojo svaiginama karjera Rusijoje.

Tačiau O. Vyšniauskas liko Lietuvoje ir sėkmingai kūrė toliau ne tik sau, bet ir kitiems dainininkams. Jo šlageriais tapusios dainos padėjo išgarsėti tokiems atlikėjams kaip Irena Starošaitė ar Sasha Song. Parašytus kūrinius dainavo tokie muzikos grandai kaip Stasys Povilaitis, Birutė Petrikytė, Arina, Gytis Paškevičius, Povilas Meškėla, Marijus Mikutavičius, Neda, o Nidos festivaliui sukurtą hitą traukė visas dainininkų žvaigždynas.

Kelios dešimtys jūsų dainų tapo šlageriais. Ar kada skaičiavote, kiek jų sukūrėte per keturis dešimtmečius?

Daug, tikrai sunku pasakyti. Skaičius gal ir šimtą sieks. Daugiau kažin, nebent būčiau rašęs po vieną dainą iki pietų, kitą – po pietų. Kartais galiu kankintis ir nieko nesukurti, o kartais produktyvumas užklumpa miegantį. Paskutiniu metu jau pasiekiau tokį lygį, kad muzika gimsta sapnuojant ar važiuojant automobiliu. Nepatikėsite, bet dainas aš kuriu be instrumentų. Būna, važiuoju iš koncerto naktį ir suskamba melodija. Tai turbūt ateina iš aukščiau. Turiu tokį aparačiuką, kuris visada po ranka ir galiu bet kada įsirašyti savo kūrybą.

Gal pamenate, kas jus įkvėpė ar sukrėtė, kai sukūrėte pirmąją dainą?

Turbūt tai buvo genuose. Pirmą dainą parašiau gal 14-kos. Tų dainų daug galvoje susikaupė. Buvo prestižas rašyti žinomiems dainininkams, kurie greitai atkreipė dėmesį į jauną dainų kūrėją.

Naktiniame klube dainuodavo Viktoras Malinauskas, Aldona Stasiulevičiūtė, šviesios atminties Stasys Povilaitis, kuris pats pas mane buvo atvažiavęs porą kartų dainų pasirinkti.

Apie solinę karjerą tada negalvojau, bet taip jau išėjo. Parašius dainą visiškai perduoti jos jausmo kitam praktiškai neįmanoma. Vienintelis, kuris mane tikrai suprato, buvo 12 metų Dima Šavrovas, sudainavęs dainą „Mama“.

Esate minėjęs, kad nepatiko, kaip didieji grandai dainuoja jūsų dainas, todėl pats uždainavote?

Tiesiog savo dainas skambant įsivaizdavau kitaip. O jaunam 19-mečiam vaikinukui aiškinti tokio lygio dainininkams buvo per kuklu.

Tiesa, kad jūsų pirmasis solinis pasirodymas scenoje buvo skirtas gana neįprastai publikai – policijos pareigūnams?

Taip, devintą ryto pasirodžiau uniformuotiems žmonėms. Tarp jų generolams, pulkininkams, tardytojams. Žilvinas Žvagulis mane išstūmė į sceną. Atlikau mamytės kūrybos dainą „Turiu aš kampelį, turiu tik vieną“. Pamenu, scena buvo pusės salės dydžio. Stovėjau ten vienas su dviem vazonais. Sudainavau tą liaudišką dainą drebančiu balsu. Maniau, daugiau tikrai nebedainuosiu (juokiasi).

Gal galite prisiminti, kaip parašėte dainas kitiems žinomiems atlikėjams? Pavyzdžiui, kokia Irenai Starošaitei sukurto šlagerio „Saulė leidžiasi“, Ingos Valinskienės „Prakalbėk“ istorija?

Dabar atlikėjai taip pat prašo parašyti dainų, bet kai intensyviai koncertuoji, tai ir sau nebespėji kurti. Nenoriu būti pažadukas. Nes įrašų studijoje pakanka laiko tik dulkėms nuo klavišų nuvalyti.

Dainą Irenai parašiau Ž. Žvagulio prašymu. Ji buvo pritariančiąja atlikėja ir norėjo pradėti solinę karjerą. Valinskas irgi savo žmonai prašė kažką sukurti. Ir jai parašiau.

Ar buvo tokia daina, kurios nesinorėjo paleisti ar buvo gaila atiduoti kitiems atlikėjams?

Kai kurie iš tiesų stebėdavosi, kodėl pats nepasilaikiau sau „Saulė leidžiasi“. Keistas požiūris, tvirtai įsišaknijęs lietuvių genuose – kodėl ne man, kodėl ne sau. Bet jei jau dovanoji, tai dovanoji. Kaip Biblijoje rašoma: kas brangiausia, tą dovanok. Manau, kad daugumai žmonių yra daug smagiau duoti nei imti. Koncertuose klausytojams sakau, kad nė vienos dainos sau nesu parašęs. Visas – jiems.

Buvote ne kartą pasiryžęs atsisveikinti su savo vizitine kortele tapusia daina „Mažytė“. Kodėl?

Aš ją tiek kartų dainuodavau, kad jau atrodė kitų dainų nebeturiu. Vieno ar dviejų kartų per pasirodymą būdavo per mažai. Aš jau juokaudavau, kad išleisiu kompaktinį diską su aštuoniolika dainų ir visos bus apie „mažytę mano“.

Tačiau ta daina manyje taip įaugo, kad aš ją iš naujo pamėgau, galbūt dėl to, kad pradėjau šiek tiek kitaip dainuoti.

Svarsčiau, kodėl žmonės ją taip mėgsta. Ir po šiai dienai man nelabai aišku. Vienas kunigas prieš kokį dešimtmetį per pamokslą paklausė: „Tai jūs klausotės manęs ar to erotiško dainininko, kur „Mažyte mano“ dainuoja?“ Nežinau, kodėl jis taip apie mane pasakė, nes aš jokios erotikos savo pasirodymuose neįžvelgiu (juokiasi).

Dainos autorius Gintautas Abarius buvo pasakęs, kad išsižada kai kurių savo nuodėmingų kūrinių, tarp jų ir „Mažytė“. Kokia šios dainos istorija?

Tai yra Erico Claptono labai senos dainos perdirbinys. Gintas paskambino, sako: „Turiu tau dainą, atlėk.“ Pagrojo, aš padainavau, įrašėme. Po poros dienų paleidome per radiją, ji iškart pakilo į topus. Pirmas įrašas buvo toks labai demonstratyviai atliktas, dabar aš taip nebedainuoju.

Romas Dambrauskas yra sakęs, kad jei tekdavo koncertuoti po Ovidijaus Vyšniausko „Mažytės“, tai galėdavo muzikantai susikrauti instrumentus ir eiti namo. Nes visa publika jau buvo „paimta“ ir niekuo jos nenustebinsi. Lietuvos estrados atlikėjai kalbėdavo, kad su šia daina jūs galėjote susikrauti milijonus...

Galbūt kur nors kitur, bet ne pas mus. Amerikoje tokio populiarumo dainą parašius galėtum paskui visą gyvenimą užsiimti hobiu ir nieko nedirbti. Yra grupių, kurios su viena daina ir eina per gyvenimą. Tačiau aš noriu daugiau dainų padainuoti.

Esate parašęs tikrai daug populiarių kūrinių, kurie nenusileidžia „Mažytės“ sėkmei. Šimtmečio dainos rinkimuose sėkmingai varžosi jūsų šlageris „Išdalinau“. Kokią dainą pats tituluotumėte pačia geriausia?

Neįmanoma to padaryti. Pačiam savo vaikus išskirti sunku. Visus juos glostai, visi jie faini. Nė vieno nuskriausti nenori. Panašiai ir su dainomis. „Išdalinau“, „Saulė leidžiasi“, „Mažytė“, „Su gimtadieniu“ yra mano vaikučiai ir išskirti vieno nenoriu.

Jus kviečia dainuoti į onkologines ligonines, kariuomenę, kad padėtumėte žmonėms rasti ramybę. Ką jums pačiam duoda tokie koncertai?

Esu ir dainavęs, ir liudijęs kalėjimuose, kariuomenėje, bažnyčioje, onkologinėje ligoninėje. Man atrodo, kad viskas yra tikėjime. Kaip tu jautiesi, taip gyveni, taip ir atrodai. Kai sunkiai sergančių žmonių akyse sužimba tokia energija, ji tikrai dusina tą ligą. Pajunti džiaugsmą, kad esi reikalingas. Tai vienos iš brangiausių akimirkų mano gyvenime.

Tiesa, kad buvote sulaukęs kvietimo būti pastoriumi?

Kai kalbėdavau liudijimus, žmonės manęs įdėmiai klausydavosi. Kvietė mane būti pastoriumi, bet aš esu muzikantas.

Baigiau Biblijos mokyklą norėdamas išsiaiškinti daug dalykų. Nes man gyvenimas buvo klaustukų laukas, o dabar atsidarė kitas rūsys ir buvusios problemos, kurios atrodė Uralo kalnai, dabar kelia šypseną.

Su koncertais esate apkeliavęs nemažai pasaulio. Ar niekada negalvojote apie emigraciją?

Niekada. Turėjau pasiūlymų kaip muzikantas tikrai nemažai, tačiau jų atsisakiau. Kai prieš penkerius metus koncertavau Amerikoje vykusiose lietuvių dienose, man scenoje pritarė vienas geriausių Čikagos saksofonistų, Tinos Turner gitaristas. Buvo surinkta rimta kompanija. Įspūdingiausia buvo, kai koncerte keturi juodaodžiai antrino man lietuviškai „Išdalinau“, „Lietuva, būk per amžius laisva“, „Užmiršk, prašau“. Po koncerto gitaristas mane pasikvietė dainuoti drauge. Sako: „Pas mus Amerikoje grojančių daug, o dainuojančių tokiu balsu labai mažai.“

Ala Pugačiova yra netgi savo pagalbą ir įrašų studiją siūliusi mano dainoms įrašinėti. Susipažinome su ja renginyje Rumunijoje. Aš dainavau, o ji sėdėjo komisijoje. Vėliau susirado mane, pasiūlė išversti savo dainas į rusų kalbą. „Tada galėsi jas dainuoti nuo Maskvos iki Kamčiatkos. O kol grįši iš gastrolių, visi bus pamiršę ir vėl iš naujo turėsi važiuoti“, – sakė ji man. Siūlė uždirbti labai daug.

Tačiau Lietuvoje kaip tik tuo metu prasidėjo Sausio 13-osios įvykiai. Jei būčiau išvažiavęs į Maskvą, įsivaizduokit, kaip būtų reikėję jaustis. Mano mamytė nebūtų atlaikiusi tokio žingsnio. Likau gimtinėje iš patriotizmo. Pats ėjau prie televizijos bokšto ir kovojau už mūsų laisvę.

Lietuvoje man gyventi gera, nesigailėjau nė vieno savo sprendimo. Net ir po 40 metų tiek koncertuoju, kiek jaunystėje nekoncertavau.