REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Rugpjūčio 2 d. 20:34

At­ras­ti tikrąjį vy­riš­kumą pa­de­da žy­giai ir mal­da

Šiauliai

„Sa­ko­ma, kad tik­ras vy­ras per sa­vo gy­ve­nimą tu­ri at­lik­ti tris dar­bus: pa­so­din­ti medį, pa­sta­ty­ti namą ir užau­gin­ti sūnų. Bet man at­ro­do, kad yra dar vie­nas la­bai svar­bus ket­vir­ta­sis dar­bas – savęs ir Die­vo pa­ži­ni­mas. Tik tuo­met at­si­ran­da laisvė būti sa­vi­mi“, – įsi­ti­kinęs S. Šal­kaus­kas. Bestpicko.com nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


140281

Besibaigiant Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenės praėjusią savaitę organizuotai šeimų stovyklai, jos dalyviai susėda į didelį glaudų ratą. Kiekvienas dalijasi, kokios patirtys per penkias stovyklos dienas labiausiai palietė kūną, sielą ir dvasią. Vieni kalba apie bibliodramą, kiti – apie nuolatos lydėjusį bendrystės jausmą ir lektorių išmintį, o štai vyrų lūpose dažniausiai nuskamba padėka už paslaptingą žygį. Į jį, sutemoms pamažu gaubiant Kryžių kalną, jie leidosi vieni – stovykloje palikę žmonas ir vaikus.

Ištvermę nustelbė drąsa būti pažeidžiamam

Jau mažesniame ratelyje penki vyrai sutinka anonimiškai papasakoti apie neįprastą žygį, kuriame fizinę ištvermę nustelbė drąsa būti atviram ir pažeidžiamam.

„Išeidami į žygį, daugelis galvojome labai stereotipiškai – kad reikės rodyti fizinę ištvermę. Versti kalnus, skaldyti malkas, traukti virvę, ristis ir panašiai. O iš tiesų reikėjo išdrįsti pripažinti sau gilius vidinius dalykus ir kartu pabūti bendrystėje su kitais. Tai – tikras vyriškumo išbandymas, nes vyrams sunku būti atviriems ir nuoširdiems. Mes dažnai apsimetame storžieviais, nepažeidžiamais, nors iš tiesų esame ir jautrūs, ir bijantys suklysti“, – sako vienas žygeivių.

„Labai įstrigo užduotis, kai iš didelės akmenų krūvos mums liepė išsirinkti vieną akmenį. Pirma mintis – imsiu kuo didesnį. O tuomet pamačiau mažą gražų akmenuką. Paėmiau jį, apverčiau – kita pusė purvina. Jau ruošiausi šveisti atgal, bet susilaikiau. Su pasirinktu akmeniu ėjome apie penkis kilometrus, apmąstydami tam tikrą intenciją. Po tų penkių kilometrų mano akmuo nudžiūvo, nubyrėjo purvas – jis pasidarė gražus. Supratau, kad kaip ir akmenį, taip ir žmogų dažnai vertinu iš pirmo žvilgsnio, atstumiu, nespėjęs geriau pažinti“, – dalijasi kitas.

„Aš irgi pasisakysiu apie akmenį. Su savimi pasiėmiau vieną didžiausių. Pirmoji mano mintis – tame akmenyje nešu savo tėvą. Gyvenime iš jo nejaučiu palaikymo, pripažinimo. Ir tai yra našta, kuri galbūt atitiko to akmens dydį ir svorį – man tikrai nėra lengva. Daugelis vyrų akmenis nešė iki pat Kryžių kalno, nes nebuvo stotelės, kurioje mums pasakytų – dabar sudėkite akmenis ir atiduokite savo sunkumą Dievui. Bežygiuodami su tais akmenimis, įsikalbėjome ir mano akmuo, iš pradžių tempęs rankas žemyn, tapo tarsi savaime suprantamu dalyku. Pagalvojau, kad neišspręstas santykis su tėvu irgi yra mano dalis. Mano dalia“, – pasakoja trečiasis.

„Ėjau į žygį, bet buvau nusiteikęs viską stebėti iš šalies. Galbūt dėl to, kad esu mažiau religingas, šeimų stovykloje dalyvavau pirmą kartą. Bet kažkaip savaime įsitraukiau, ypač paskutiniojoje dalyje. Tarkime, buvo fizinis pratimas, padedantis išeiti iš tam tikros emocinės būsenos, žaizdos, skaudulio. Tu stovi priešais kryžių, kelią iki jo užtvėrę kiti vyrai, visi susikibę už parankių. Turi pro juos prasiveržti, panaudodamas fizinę jėgą. Moterys to nesupras, joms galbūt geriau paverkti ant peties, o vyriškas žingsnis turi būti atliekamas ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Vyrų, pastojusių kelią, gali paprašyti pagalbos. Tą padaryti labai sunku, bet jeigu išdrįsti, supranti, kad pagalbos prašymas nėra kažkoks savęs ar savo vyriškumo atsižadėjimas“, – sako žygyje dalyvavęs šiaulietis.

„Šitas žygis – paskata mąstymui. Norint susitvarkyti su buvusiomis, dabar esančiomis ar gresiančiomis bėdomis, reikia dirbti su savimi. Negali sustoti vietoje. Kartais mes užsiknisame kasdienybėje, atrodo, visas pasaulis griūva ant mūsų pečių. Bet tai tik todėl, kad problemas nustumiame į paraštes, užuot į jas gilinęsi iš esmės. Sugrįžęs iš žygio, žmonai nieko nepasakojau. Viską laikau savo širdyje ir jau pradedu naudoti tą patirtį, tą augimą, kurį gavau. Manau, šeima tai pamatys iš mano veiksmų, darbų“, – pasakoja dar vienas žygeivis.

Kalnuose išgryninamas vyriškumas

Žygį organizavęs vilnietis Martynas Kolodzeiskis sako, kad vyrų įveikti septyni kilometrai, vidinės užkardos ir baimės – tarsi anonsas žygių, kurie vyksta Pirėnų kalnuose. Juos organizuoja vyrų judėjimas katalikų vertybių pagrindu „KingsMen“.

Neformali judėjimo pradžia – 2012-ieji, kuomet trys draugai nusprendė leistis į žygį Pirėnų kalnuose, norėdami patirti fizinių ir dvasinių iššūkių, sustiprinti draugystę. Žygį jie pakartojo ir 2013 m., o 2014-ųjų pabaigoje buvo įkurtas „KingsMen“.

Dabar Pirėnų kalnuose reguliariai vyksta vyrų žygiai, besiskiriantys savo sudėtingumu – kartais žygeiviams pakanka perskaityti knygą, o kartais prireikia rimto fizinio pasiruošimo. Skiriasi ir tematika: žygiuose nagrinėjamos tapatybės ir draugiškumo, jėgos ir lyderystės, pažeidžiamumo ir vyriškumo temos. Vyksta atskiri žygiai tėvams ir jų sūnums arba dukroms.

„Mūsų Vakarų visuomenėje didelėse vyrų grupėse būdingas augantis pasyvumas. Šiandieniniai vyrai dažnai sunkiai susidoroja su stiprėjančia moterų savimone, todėl užsidaro savo pasaulyje. Šis pasyvumas prasideda nuo gulėjimo ant sofos priešais televizorių ar asmeninį kompiuterį ir dažnai baigiasi sudėtingomis priklausomybės problemomis, sunkumais santykiuose, persidirbimu darbe ir labai paviršutiniškomis draugystėmis. „KingsMen“ tiki, kad vyrams laikas vėl pakilti ir tvirtai imtis savo vaidmens šeimoje, Bažnyčioje ir visuomenėje. Vyrai tai gali padaryti tik su tikrų draugų pagalba ir įsileisdami Dievą į savo gyvenimą. Judėjimas nori supažindinti vyrus, ką reiškia būti vyru, ir su vyro vaidmeniu šeimoje, Bažnyčioje bei visuomenėje“, – pasakoja M. Kolodzeiskis, pats ne kartą dalyvavęs „KingsMen“ žygiuose, o dabar siekiantis juos populiarinti Lietuvoje.

„Nes vyrai neverkia“

Ką reiškia būti vyru? Toks klausimas nagrinėjamas ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje veikiančioje vyrų maldos grupelėje. Ją prieš šešerius metus subūrė iš Kauno į Šiaulius gyventi atvykęs Svajūnas Šalkauskas. Pamena, kad mintis organizuoti vyrų maldos grupelę Šiauliuose kilo sudalyvavus toje pačioje šeimų stovykloje. Dabar tai yra viena ilgiausiai veikiančių vyrų maldos grupių Lietuvoje pagal šv. Juozapo vyrų gaires.

Grupelė nedidelė, tačiau stabili – jos nariai nesikeičia daugelį metų. Nepaisant to, S. Šalkauskas prisipažįsta: besiruošdamas į kassavaitinius grupelės susitikimus, kaskart kyla su savimi į kovą. Pasiryžti lankyti grupelę taip pat nelengva. „Kodėl? Nes vyrai neverkia. Pasaulietiškomis akimis, dalydamasis vyras tampa pažeidžiamas, silpnas. Reikia perlipti per šituos įsitikinimus, perlipti per patį save. Vyrams sunku kalbėti apie savo jausmus – mums reikia adaptacijos, kad galėtume pradėti dalytis“, – sako jis.

Vyrai į maldos grupelę, anot jo, renkasi dėl skirtingų priežasčių. Vieni nori būti gerais tėvais, kiti ieško pilnatvės, treti, užspausti vidinių problemų, tiesiog nebežino, kur eiti. Vis tik niekas į bažnyčią ar maldos grupelę neateina, jeigu nebuvo pakviestas Dievo. Jo kvietimas – didžiausia dovana.

Vyrų maldos grupėje nagrinėjamos įvairios temos ir klausimai. Svarbiausios – šeimos, sužeidimų.
S. Šalkauskas sako, kad užsiėmimų, trunkančių maždaug dvi valandas, metu būna ir ginčų, ir ašarų. Pastarosios rodo, kad vyrai jaučiasi pakliuvę į saugią aplinką. Po užsiėmimų neretai kyla diskusijų ir šiek tiek buitiškesnėmis temomis. „Pasikalbame ir apie vinis, ir apie plyteles“, – šypteli grupelės vadovas.

Kassavaitiniai užsiėmimai – ne vienintelė vyrų maldos grupės veikla. Kadaise S. Šalkauskas su bendraminčiais irgi organizavo savotiškus žygius, o dabar atlieka „namų darbus“ – užduotis, pamąstymus, skaitinius.

„Sakoma, kad tikras vyras per savo gyvenimą turi atlikti tris darbus: pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. Bet man atrodo, kad yra dar vienas labai svarbus ketvirtasis darbas – savęs ir Dievo pažinimas. Tik tuomet atsiranda laisvė būti savimi“, – įsitikinęs S. Šalkauskas.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA