REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Liepos 18 d. 18:17

Atos­to­gos?!

Šiauliai

Kad įvyk­tų šis poil­sis, ne­bū­ti­na nie­kur vyk­ti, va­žiuo­ti, pirk­ti, sam­dy­ti. Už­ten­ka grą­žin­ti ty­lą, lė­tą die­not­var­kę, iš­jung­ti ra­di­ją, te­le­vi­zo­rių, kom­piu­te­rį, o gal ir te­le­fo­ną, pri­si­min­ti me­di­ta­ci­ją, il­gus pa­si­vaikš­čio­ji­mus nors ir po sa­vo mies­to par­kus, už­mies­čio miš­ke­lius, paim­ti pa­pras­tą dva­sin­gą kny­gą, skir­ti lai­ko mal­dai. (Pressfoto nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


181727

Pats va­sa­ros gro­žis, tad dau­ge­lis jau in­ten­sy­viai vyk­do ato­sto­gų pro­gra­mas. Dau­ge­liui dar­buo­to­jų pri­klau­so apie 20 dar­bo die­nų ir bū­ti­nai dvi sa­vai­tes iš ei­lės. Dar nema­ža da­lis, pa­vyz­džiui, ma­my­tės ir tė­ve­liai su vie­nu ar ke­liais ma­žu­liais, sun­kes­nė­mis li­go­mis ser­gan­tys žmo­nės, be­dar­biai, ką nors ki­tą dir­ban­tys lais­va­lai­kiu, ir ki­tų ap­lin­ky­bių žmo­nės, jo­kio to­kio ypa­tin­go džiu­ge­sio ato­sto­gų at­ve­ju ne­jau­čia.

O moksleiviai, pavyzdžiui, atostogauja ne 20 dienų. Vienų jų palikti negalima, o jei nėra močiučių ar kitų draugiškų personažų, jie vis tiek lieka telefonų ir kompiuterių ekranų priežiūroje. Kažkiek gelbėja stovyklos.

Jei žmogus jaučia vidinę darną

Betgi atostogos yra tas šventas laikas, kuris yra būtinas, kad žmogus, visapusiškai pailsėjęs, atsinaujinęs, vėl imtųsi įprasto gyvenimo, dar labiau jį brangindamas. O šį kartą apie tą visapusišką poilsį, ypač apie dvasinę pusę.

Žmonės randa galimybių ir finansų keliauti po pasaulį, visus kraštus (tai labai nuostabu ir džiugu), bet dažnai tam, kad nukeliautų į savo vidų ir susitiktų save, nemato reikalo susiieškoti tokių galimybių. Kiti mano, kad tokių dalykų reikia kraštutiniais kriziniais atvejais.

Iš tiesų, jei žmogus jaučia vidinę darną, jis, pirmiausia, mokės dirbdamas nepervargti, nubrėžti ribas, kad liktų sveikoje pusiausvyroje, švęsdamas sekmadienį, išnaudodamas minutes meditacijai ar atsipalaidavimui. Visada žaviuosi tais žmonėmis, kurie produktyviai, kūrybingai ir draugiškai dirba, bet moka sustoti ir pasakyti: „Stop, gana, dabar laikas šeimai, poilsiui, laisvalaikiui.“ Jie gali atsisakyti šventės, susitikimo ar papildomo uždarbio, nes savo vidinę ir šeiminę darną supranta kaip svarbiausią vertybę.

Nuostabu dirbti su tokiais žmonėms, nepaprasta turėti tokius viršininkus, ir šiaip palaikyti draugiškus santykius su jais. Jie tiesiog neša giedrą ir ramybę, jų reikalavimai pagrįsti, jų nustatytos ribos suprantamos. Mums atostogos turėtų būti laikas, kad pajudėtume vis didesnės vidinės darnos link.

Kartą, kai prieš trejus metus keliavau Jokūbo keliu, mane lėtai pasivijo tvirtas ispanas vyriokas, tradiciškai pasisveikino ir, kadangi ėjo tik vos greičiau už mane, paklausiau: „Ar nieko neskauda?“

„Skauda, turi skaudėti... Sielą skauda“, – ir ramiai tyliai traukia toliau. Kitas šios kelionės savanoris, 60-metis Pepe, keliu ėjo šešis kartus ir kiekvieną kartą tai jam atnešdavo kažkokį apsivalymą. Užtat dabar savanoriauja po mėnesį per metus.

Kita moteris, šį kartą Lietuvoje, paklausta, ką gi veikia per atostogas, pareiškė, kad viskas aišku: viena savaitė rekolekcijų, o toliau – bet ką. Dar kita jaunų sutuoktinių pora sako, kad jie neįsivaizduoja savo atostogų be šeimų stovyklos, kur yra ir bendruomenė, ir malda, ir laikas įsivertinimui. Sakė, kad kelis kartus susigundė stovyklą iškeisti į kelionę... Jautėsi daug praradę, nors kelionės buvo ir įspūdingos.

89519.jpg

Lenktyninio žirgo filosofija

Nesvarbu, kokie žmogaus religiniai įsitikinimai, kiekvienam reikia laiko, dienų, valandų sustojimui ir apmąstymui, kokia kryptimi eina jo gyvenimas. Kur jis nueis, šitaip keliaudamas? Reikia laiko pripažinti tikrą savo emocinę būklę, baimes, troškimus, svajones. Kiekvienas gali padaryti tai savaip, skirtingai.

Kai kas yra išmokę iš savo šeimų keliauti į gamtą, į sodybą, ten ramiai, paprastai leisti laiką, kalbėtis, žaisti žaidimus, pasitvarkyti, eiti pasivaikščioti, plaukioti ar degintis, meškerioti, važiuoti dviračiu, aplankyti apylinkėse esančius muziejus ar gamtos objektus.

Jei žmogus pervargęs, jam pirmiausia būtinai reikia tiesiog išsimiegoti į valias, saikingai maitintis ir šiek tiek pajudėti. Tik tada, kai jausis fiziškai pailsėjęs, galės imtis savo vidaus.

Trys dalykai, kurie neleidžia pajusti savęs, yra triukšmas (informacinių technologijų arba muzikos, daugybės žmonių), pernelyg intensyvus užimtumas, skubėjimas (kai daug keliaujama, žiūrima, didelis fizinis krūvis, dienos gale žmogus bus tiesiog pavargęs nuo įspūdžių), apsvaigimas (nuo alkoholio ar kitų cheminių medžiagų).

Dvasinis poilsis yra laikas, kurį žmogus praleidžia ramybėje, gamtoje, jausdamas, kad tiesiog jis yra ir to užtenka laimei, šiai akimirkai. Kad yra gausiai apdovanotas savybėmis, sveikata, santykiais, visokiomis gėrybėmis.

Žinoma, jei žmogus gyvena pagal lenktyninio žirgo filosofiją – lėk kuo greičiau ir gauk kuo daugiau plojimų, pirmiausia, jam teks pakeisti savo gyvenimo filosofiją, kad būtų galima eiti prie harmonijos ir dvasinio poilsio.

Kad įvyktų šis poilsis, nebūtina niekur vykti, važiuoti, pirkti, samdyti. Užtenka grąžinti tylą, lėtą dienotvarkę, išjungti radiją, televizorių, kompiuterį, o gal ir telefoną, prisiminti meditaciją, ilgus pasivaikščiojimus nors ir po savo miesto parkus, užmiesčio miškelius, paimti paprastą dvasingą knygą, skirti laiko maldai. Galima užsirašyti mintis ir įžvalgas kitam dvasinio poilsio laikui. 4–5 dienos tokios tvarkos ir žvilgsnis nurims.

Žmonės bijo leistis į vidų, kai jaučia kaltę dėl savo poelgių ar gyvenimo stiliaus, kai jaučia nusivylimą savo santykiais, kai mano, kad jų gyvenimas nevykęs. Baisu leisti pripažinti tikras svajones ir troškimus, nes, rodos, jie niekada neišsipildys, ne man.

O vis dėlto – Tau. Tai lengviau, tikint Dievu, kuris veda žmogų į jo pilnatvę. Tada žmogus turi ko atsiprašyti, ko paklausti, pagalbos paprašyti, jaučia globą, gali pasinaudoti išpažįstamos religijos priemonėmis susitaikymui, atleidimui, pokalbiui.

Bet kokiu atveju linkiu savo atostogas susidėlioti taip, kad būtinai ten būtų laiko ir aplinkybių dvasiniam poilsiui! Ir Mažojo Princo išmintis: „Tavo planetos žmonės augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško... O juk tai, ko ieško, galima rasti vienoje rožėje ir truputėlyje vandens...“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA