„Istorinės kapinės – tai mūsų praeitis, istorija. Bet dažnai konkretūs kapai ir net kapinės būna apleisti, nes istorijos bėgyje nebeliko palikuonių ir giminių, kurie tais kapais galėtų rūpintis. Todėl sąmoningos, pilietinės visuomenės prisidėjimas prie istorinių kapinių kapaviečių tvarkymo yra sveikintinas ne tik dėl finansinio aspekto, bet ir parodymo, kokia brandi yra mūsų visuomenė“, – sakė savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos poskyrio vedėjas Darius Daunoras. Šis poskyris padėjo idėjos iniciatoriams, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos specialistams, atrinkti tvarkytinus antkapinius paminklus.

Mecenuoti kviečiama nežymiai pažeistus paminklus. Norint finansiškai prisidėti atnaujinant pasirinktą antkapinį paminklą, reikėtų kreiptis dėl platesnės informacijos el. paštu audrone.vysniauskiene@kpd.lt. Pasirinkti paminklus kviečiama nuo lapkričio 30 dienos.

„Tai pirmasis mėginimas sutelkti lėšas sąlygiškai mažai investicijų reikalaujančių objektų tvarkymui, – sakė KPD vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė. – Tikslios investicijos paaiškės tik sutarus su konkrečiais rangovais. Kol kas mecenuoti darbus yra pažadėję keli asmenys, kiti norėtų prisidėti nežymiomis sumomis, tad mes tokiu atveju tą paramą konsoliduosime.“

Vilnius gali didžiuotis išlikusiomis senosiomis Rasų, Bernardinų, Saulės ir Antakalnio kapinėmis, kuriose yra atgulusi dalis Vilniaus, Lietuvos ir Lenkijos bei Europos istorijos. 1801 metais įsteigtos Rasų kapinės ir 1810 metais įsteigtos Bernardinų kapinės – vertingiausi Vilniaus nekropoliai, dėmesį traukiantys antkapinių paminklų įvairove, per šimtmečius susiformavusiomis tradicijomis, panoraminiais vaizdais, garsių žmonių vardais.

Bernardinų kapinės ypač gerai atspindi Vilniaus istoriją ir kultūrą, čia yra palaidoti žmonės, kurie XIX a. gyveno, kūrė ir dirbo Vilniuje. Rasų kapinės reprezentuoja visą Lietuvą ir net Europą. Tai, galima sakyti, visuomenės kultūrinio, politinio gyvenimo elito kapinės. Šis specifinis kultūros paveldo objektas, atspindintis kelių šimtmečių istoriją, svarbus ir kaip turistinės traukos objektas, įdomus ne tik mums, bet ir svečiams iš Europos šalių, ypač kaimyninės Lenkijos. Dar 2005 metais per vizitą Lietuvoje Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Bernardinų kapinėse atidengė lentą su įrašu, skelbiančiu apie jų įsipareigojimą globoti kapinių restauraciją.

Bernardinų kapinės natūraliai įsilieja ir į dabarties aplinkinių kvartalų – Užupio, Paupio, Senamiesčio – gyvenimą. Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija puoselėja gražią tradiciją – kasmet Vėlinių dieną nuo Bernardinų bažnyčios iškilminga procesija keliauja į Bernardinų kapines, kuriose vyksta gedulingų Mišių liturgija.

Bernardinų kapinės ypatingos tuo, kad yra išlikęs senasis kapinių planas ir kapinių pastatai: pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais pastatyti vartai, sargo namelis, kolumbariumai. Tarp Bernardinų kapinėse amžino atilsio atgulusiųjų yra labai garsių žmonių, kurių pavardes žinome iki šiol. Tai garsūs, to meto Vilniaus vaizdus įamžinę fotografai Juozapas Čechavičius, Stanislovas Filibertas Fleris. Verta paminėti dar Adomui Mickevičiui ir Simonui Daukantui literatūrą dėsčiusį Leoną Borovskį, dailininkus Vincentą Slendzinskį, Boleslovą bei Kanutą Ruseckus ir kt.

Bernardinų kapinėse vos tik žengus pirmuosius žingsnius per XIX a. pradžioje pastatytus vartus, pasijauti atsidūręs praeityje. Kapinėse, šalia vartų, tvoroje įmontuota varpinė, kurioje buvę trys varpai savo skambėjimu pasitikdavo velionį ir jį lydinčią procesiją. Kapinių takų tinklas liko tas pats, tebestovi nepakitęs kapinių sargo namelis, centrinė kapinių koplyčia, kapinių pašventinimo koplytėlė, kuri žymi ir pirmojo palaidojimo vietą, kapinių tvoroje įspausti koplyčios rytinis ir vakarinis kolumbariumai. O kapinių teritorijoje apstu antkapinių paminklų: išlikę pirmieji, pastatyti iš plytų, apsamanoję lauko akmenys, kuriais išsiskiria Vilniaus kapinės, yra obeliskų, skulptūrų, kryžių. XIX a. pabaigoje, kaip antkapinių paminklų statymo medžiaga, labai išpopuliarėjo betonas. Ši XIX a. pabaigoje buvusi progresyvi medžiaga, deja, XXI a. sukūrė didelę antkapinių paminklų nykimo problemą.

Sovietmečiu Bernardinų kapines norėta sunaikinti. Į metalo laužą buvo vežamos kapų aptvėrimų metalinės tvorelės, buvo sunaikinta daug kryžių. Mūsų karta yra atsakinga už tai, kad daug istoriją kūrusių ir nusipelniusių asmenybių kapų neišnyktų, o ateities kartos turėtų galimybę susipažinti su XIX a. kapinių įsteigimo, antkapinių paminklų statymo ir laidojimo tradicijomis. Tai ir puikus pavyzdys, kaip turėtų atrodyti senosios kapinės. Tvarkant šiuolaikines kapines iš senųjų yra ko pasimokyti: svarbiau akcentuoti ne gėlių darželius, o išliekamąją vertę turinčius įrašus antkapiniuose paminkluose. Šios kapinės – istorinės atminties puoselėjimo, rimties, įkvėpimo, pamąstymų apie vertes vieta.

Vilniaus miesto savivaldybė baigia vykdyti dvejus metus trukusį Rasų kapinių tvarkymo projektą, tad šių kapinių būklė geresnė. Daugiau dėmesio šiuo metu reikia Bernardinų kapinėms. Išsamiau apie šių istorinių kapinių vertę pasakoja KPD sukurtas vaizdo pristatymas –

Daugiau informacijos ir tvarkytinų antkapinių paminklų aprašus bei nuotraukas rasite čia – http://www.kpd.lt/kvieciame-tapti-vilniaus-bernardinu-ir-rasu-kapiniu-antkapiu-tvarkymo-mecenatais/