„Lėlės ne­būti­nai tu­ri būti pra­kal­bi­na­mos, jos ga­li pa­ro­dy­ti ir au­to­riaus fan­ta­ziją, ir ta­len­tus“, – tei­gia lėli­ninkė. (Audronio Rutkausko nuotr.)
Angle down Atgal

As­tos lėlių gy­ve­ni­mas: ir sesės, ir psi­cho­logės

At­vykę į in­ter­viu su tau­to­dai­li­nin­ke, lėli­nin­ke As­ta Liau­dans­kie­ne, pa­te­ko­me į tikrų tik­riau­sią spal­votą lėlių pa­saulį. Mūsų laukė pil­na pie­velė pri­so­dintų žaislų. Pa­čių įvai­riau­sių: nuo pirš­ti­ni­nių, mažų ar in­ter­je­ri­nių lėlių iki lėlių ant me­di­nių šaukštų, lėlių-pri­juos­čių ar lėlių-dėžu­čių. Pa­tikė­ki­te – to­kia kom­pa­ni­ja tik­rai šau­ni! „Man gy­ve­ni­mas – kaip žai­di­mas“, – sa­ko As­ta, im­da­ma pa­sa­ko­ti, kaip jos ran­kos į gy­ve­nimą pa­lei­do da­bar jau tūkstan­čius po pa­saulį iš­sib­laš­kiu­sių lėlių.

Lėlė negyva tol, kol jos neprakalbini“

Nuo pievelėje išdėliotų Astos kūrinių spalvų ir grožio raibsta akys. Kur tik pažiūri – ten ir į tave žvilgteli dvi akys. Prie kiekvienos lėlės priėjus, nejučia vis tarsteli: „Kaip gražu!“ O Asta nusišypso: „Čia tik dalis visų mano lėlių.“

Tautodailininkės kūrybos amplitudė labai plati. Astos lėlės gyvena atskirus gyvenimus, kuria savas istorijas. Vienos tampa edukacinėmis priemonėmis vaikams, kitos puošia namus, dar vienos – lėlės-dėžutės – savyje gali laikyti paslaptis arba padėti pavirsti norimu personažu – tai lėlės-prijuostės. Išdidžiai sėdi surikiuoti ir metų laikai: Pavasaris, Vasara, Ruduo bei Žiema, Žemyna ir karalaitis Lietus, taip pat visiems žinoma Onutė bei daugybė kitų lėlių.

Į savo lėles Asta sudeda visus savo talentus: pati siuva, nuneria ar numezga joms rūbus, nuneria ar nupina plaukus.
Į savo lėles Asta sudeda visus savo talentus: pati siuva, nuneria ar numezga joms rūbus, nuneria ar nupina plaukus.

O štai pirštininės, vadinamieji šnekučiai, gali išpasakoti tokių istorijų ar skelti pamokslų, kad net ausys ims kaisti. „Lėlė yra negyva tol, kol tu jos neprakalbini. Viskas priklauso nuo aplinkos ir to, kas jas prakalbina“, – merkia akį pašnekovė.

Darželyje „Sigutė“ auklėtoja dirbanti Asta savo lėles dažnai pasitelkia ir dirbdama su mažaisiais. Jiems, beje, ir tėveliams, tai – ir smagi vaidybinė veikla, ir edukacinė priemonė. „Pavyzdžiui, prijuostės labai tinka vaidinimams. Kai mes esame vyresni ir užsidedame kasytes ar ausytes, nebe taip gerai atrodo, mano supratimu, o lėlės-prijuostės labai tinka“, – sako tautodailininkė.

Lėlininkės tikinimu, viskas atsiranda dėl poreikio. „Kas yra lėlė? Tai tokia priemonė, kuri padeda vaikams įdiegti vaidybos, komunikavimo pagrindus. Ir ne tik pedagogai tuo gali užsiimti, bet ir tėveliai, seneliai – tie, kurie nori, kad vaikai ne tik sėdėtų prie šiuolaikinių technologijų. Tu per lėlę gali išspręsti net psichologines problemas. Tarkime, kažko nežinai, bet ateis Žinys ir viską pasakys“, – teigia liaudies meistrė.

„Šir­dies me­da­liukų – vaikų ar suau­gu­siųjų šyp­senų – gau­nu kas­dien, kai su lėlėmis žaid­žiu, kai jas pra­kal­bi­nu“, – sa­ko pa­šne­kovė.
„Šir­dies me­da­liukų – vaikų ar suau­gu­siųjų šyp­senų – gau­nu kas­dien, kai su lėlėmis žaid­žiu, kai jas pra­kal­bi­nu“, – sa­ko pa­šne­kovė.

Brangiausi – širdies perlai

Daugiau nei 20 metų lėles kurianti moteris pelnė tautodailininkės vardą: nuo 2004-ųjų dalyvauja parodose, o nuo 2005-ųjų priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Už savo talentą ir amato puoselėjimą sulaukė reikšmingo įvertinimo – 2016 metais Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigtos respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo III vietos nugalėtoja. Šiaulietės lėlės pateko net ir į prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ponios Almos Adamkienės rankas.

Vis tik Asta atvira – ne šie įvertinimai glosto širdį: „Man brangiausi apdovanojimai – širdies perlai.“

Sa­vo ju­bi­lie­jinės pa­ro­dos pro­ga As­ta su­manė pa­si­ūti lėles-pri­juos­tes. Jų skir­tingų tu­ri net 22. „La­bai sma­gu, jas už­sidė­jus, su­vai­din­ti ir spek­taklį“, – sa­ko pa­šne­kovė.
Sa­vo ju­bi­lie­jinės pa­ro­dos pro­ga As­ta su­manė pa­si­ūti lėles-pri­juos­tes. Jų skir­tingų tu­ri net 22. „La­bai sma­gu, jas už­sidė­jus, su­vai­din­ti ir spek­taklį“, – sa­ko pa­šne­kovė.

Štai prieš 6 metus vienai trimetei mergytei pasiuvo lėlytę, prie kurios mergaitė labai prisirišo. Lėlė atstojo sesę – kartu visur keliaudavo, nuolat su ja žaisdavo, į nieką nekeisdavo. Po kelerių metų lėlytė buvo tokia nudėvėta, kad močiutei kilo mintis paprašyti pasiūti naują lėlę. Asta pasiuvo net dvi – dvynukes, bet, pasirodo, jų mergaitei visai nereikėjo – numylėtoji lėlė buvo pati brangiausia ir į nieką nekeičiama. „Būna tokių širdies medalių“, – šypsosi lėlininkė.

Per kūrybos dvidešimtmetį siūtos lėlės paplito po namus, bibliotekas, mokyklas, po pasaulį: kai kurios išdovanotos, kai kurios kartu su mažaisiais emigravo iš Lietuvos… Beje, kelios Astos lėlės įamžintos vienos Stano dainos vaizdo klipe, kuriame filmavosi mūsų lietuvaitė, emigravusi į JAV. „Antrame plane matosi mano pačios pirmosios lėlės, dalyvavusios pirmoje parodoje 2005-aisiais!“ – nusišypso Asta.

Lėlininkė džiaugiasi, sulaukdama nuoširdžių įvertinimų, ir trokšta, kad žmonės nenustotų domėtis rankdarbiais, jų savitumu, pritaikymu interjere.
Lėlininkė džiaugiasi, sulaukdama nuoširdžių įvertinimų, ir trokšta, kad žmonės nenustotų domėtis rankdarbiais, jų savitumu, pritaikymu interjere.

Dukros su lėlėmis eidavo į mokyklą

Pirmąjį žaislą Asta pasiuvo dar mokykloje – per darbų pamoką. Tai buvo kiškutis – paprastas, mielas. Vėliau, mokydamasi Jono Švedo pedagoginėje mokykloje, taip pat prisilietė prie lėlių gamybos, vieną kitą pasiūdavo ir dirbdama darželio auklėtoja.

Asta – trijų mergaičių mama. Be abejo, kiekviena turėjo savo mylimas dideles lėles, kurias buvo galima rengti, pinti plaukus, nešiotis kur nori. Visos jos kartu su Astos dukromis sąžiningai lankė mokyklą. „Joms būdavo drąsiau eiti su lėle – juk eina su drauge. Tai eidavo šešiese iš vienos šeimos“, – šypteli.

Beje, ir kurti lėles Asta pradėjo, kai mergaitės lankė priešmokyklinio ugdymo klasę. „Tada susipažinau su mokytoja Aušra Griciene, kuriai visada dėkoju ir vadinu savo lėlių pradininke“, – sako tautodailininkė. Būtent tas lėles išvydusi, ji paklausė, ar Asta negalėtų pasiūti naujų lėlių, kurias būtų galima pasikabinti ant kaklo ir vaidinti, nes senosios jau atrodė nekaip…

„Sutikau ir taip „užsikabinau“! Ji nešė savo rūbus, aš žiūrėjau, ką turiu spintoje. Ėmėme tai, ką turėjome“, –  kūrybos pradžią prieš 22 metus mena Asta. Kai dukrytės eidavo miegoti, mama vėlyvais vakarais su užsidegimu kibdavo į kūrybą.

Pirmoji gana gausi lėlių paroda įvyko iki 2004-ųjų, o po metų tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. „Tuomet prasidėjo kasmetės tautodailininkų parodos – pats smagiausias laikas, kai galvoji, ką naujo sukurti ir parodyti“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad dėl šiemet siautėjusio koronaviruso kasmetė paroda neįvyko, tad jai kilo mintis darbus perkelti į virtualią erdvę.

„Aš už­duo­du klau­simą: ar čia avi­nas, ar avis? Jie pa­si­žiū­ri, pa­sa­ko, o aš ta­da sa­kau: jei pil­ve­ly­je yra vai­ke­lis, ta­da bus ma­ma, jei vai­ke­lio nėra – ta­da tėtis“, – apie už­siė­mi­mus su vai­ku­čiais pa­sa­ko­ja As­ta.
„Aš už­duo­du klau­simą: ar čia avi­nas, ar avis? Jie pa­si­žiū­ri, pa­sa­ko, o aš ta­da sa­kau: jei pil­ve­ly­je yra vai­ke­lis, ta­da bus ma­ma, jei vai­ke­lio nėra – ta­da tėtis“, – apie už­siė­mi­mus su vai­ku­čiais pa­sa­ko­ja As­ta.

Vaizdiniai – iš pasąmonės

Kiek darbo šios įspūdingos lėlės reikalauja, galima tik įsivaizduoti. Ir tai kaži ar pavyks. O Asta numoja ranka – idėjos gimsta kažkaip natūraliai, vaizdiniai atsiranda pasąmonėje, kyla iš matytų animacinių filmukų, pasakų, personažų. Be abejo, greta turėtų „prisėsti“ įkvėpimas. „Kažkada turėjau tokį „paprastą“ prašymą – kad paroje būtų bent 48 valandos. Tada man užteks laiko viskam“, – juokiasi. Surimtėjusi atsako: prireikia tiek laiko, koks yra lėlės sudėtingumas.

„Tarkime, lėles-šaukštus galima padaryti per kelias dienas. Jei nori megzti rūbus, dažyti ar pan., tada užtrunka ilgiau: kartais garbanėles neriu kokią savaitę. O kur dar darbas, hobiai...“ – pasakoja ji. Kai kurias lėles mėgsta prikelti naujam gyvenimui. Tik, rodydama savo kūrinius, ji beda pirštu į akis – dar yra ką tobulinti. „Akys yra pieštos, bet man jos nelabai patinka pačiai“, – prisipažįsta.

Prakalbusi apie akis, lėlininkė iškart rodo į Žemyną: iš jos akies rieda ašara. Paradoksas – veidukas buvo pieštas dar prieš pasaulį supančiojant pandemijai. Taip Astai pakuždėjo vidinis balsas. „Turėjau tokį pojūtį. Žemynos veidą dariau vasarį ir galvojau: kas ta Žemyna? Žemė – ji juk verkia, nes taip trūksta švaros, tokia užteršta ir pan. Pataikiau… Nupiešiau ašarą, o juk kiek jų išliejome...“ – atskleidžia pašnekovė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite