Pradėkime nuo to, kas paskatino jus mesti verslą ir apsigyventi jachtoje Nidoje?

Viskas prasidėjo nuo to, kad kai aš buvau labai užimtas verslininkas ir ta laiko stoka ėmė mane varginti. Dėl nejudraus gyvenimo būdo apaugau riebalais, bet vis tik išlikau kartais svajojantis, kad norėčiau turėti medinį laivą. Vieną dieną ta svajonė išsipildė. Kartą, būdamas Mingės kaime, pamačiau medinį laivą. Buvau matęs skelbimą, kad jis parduodamas. susisiekiau su laivo šeimininku ir mums susitikus, truputį paplaukiojau su tuo laivu, supratau, kad -tai mano svajonių laivas, taip jį ir įsigijau.

Laivas Švedų statybos, ir jis vadinasi „Mažulė“. Žinoma, jis buvo prastos būklės, bet jis buvo mielas. Jis pastatytas 1967 metais. Šiuo metu Nidos uoste jis pagal amžių – solidžiausias. Gyvenau Kaune, savaitgaliais vis važinėdavau plaukioti su savo laivu. Taip beplaukiodamas vasarą, vis užsukdamas į šalies perlą – Nidą supratau, kad čia aš turėčiau apsigyventi.

Kuo skiriasi jūsų verslininko gyvenimas Kaune ir dabartinis gyvenimas Nidoje?

2013 metais atplaukus su šiuo laiveliu per Žolines – rugpjūčio 15 dieną, likau šiame krašte iki šiol. Ir gyvensiu ne bet kur, o laive. O kuo skiriasi gyvenimas? Kai esi verslininkas turi amžinas problemas ir niekada neturi jokių poilsio dienų, nes vos grįžęs iš darbo tu vėl galvoji apie darbą. Taip ir supratau, kad uždirbęs ir sumokėjęs visus mokesčius valstybei ir paaukojęs savo laiką verslui, sugaištu tiek, kad man, kaip žmogui, nebelieka nieko. Nebenorėjau būti alinamas, tada supratau, kad noriu kardinaliai keisti savo gyvenimą. O čia Nidoje su verslo liudijimu kiek noriu tiek dirbu – yra žmonių plukdau – nėra žmonių laikas skiriamas sau.

Nuo ko reikėtų pradėti žmogui, kuris taip kaip jūs, norėtų keisti savo gyvenimą?

Pirmiausia žmogus turi susimastyti, ko žmogus gyvenime tiksliai nori, kokie jo siekiai. Dažniausiai žmonės siekia turto ,pripažinimo, gėrybių, kurios jį iškeltų aukščiau virš kitų. Ar nereikėtų savęs paklausti: Va, aš turiu namą, sodybą, mašiną ,bet kiek aš laiko skiriu tam, naudodamas realiai, ne vien tik tuo besididžiuodamas? Labai mažai, nes visą savo laisvą laiką praleidžiu miegodamas, bei dirbdamas. Man praktiškai nebelieka laiko niekam.
Bet pas mus, kaip ir visur po saule vis dar gyva itin stipri kaupimo aistra, trokštame vis daugiau ir daugiau. Kai tu prikaupi labai daug - tai įgytas turtas tave įgalina visa tai prižiūrėti ir tuo rūpintis. O, tam kad gerai prižiūrėtum, reikia nemažai pinigų, kuriuos reikia uždirbti, taip ir sukiesi kaip voverė rate.

Kaip Vaišnavų tikėjimas atėjo į jūsų gyvenimą?

2012 metais išvažiavau su motociklu iš Lietuvos į Italiją, nes ten gyvena mano draugas, kurį nusprendžiau aplankyti Romoje, paskui pagalvojau, kad, jeigu jau taip, jei aš jau čia, tokioje nuostabioje šalyje, nes mane ši šalis visada domino, nutariau, kuo daugiau pamatyti ir keliavau aplink šią šalį keliais ir jūra. Sujaudintas šalies grožio, Vatikano artumo, supratau,kad norėčiau keisti savo gyvenimą iš esmės. Pradėjau melstis Jėzui Kristui – tada aš tik katalikų tikėjimą išpažinau. Kito tikėjimo dar nemaniau pasirinkti.

Besimelsdamas pradėjau uždavinėti gyvenimo egzistencinius klausimu: Koks mano tikslas šiame gyvenime? Ar tik valgyti, miegoti ir užsiimti lytiniais santykiais? Ar man duota didesnė paskirtis? Ir tada abejonių kamuojamas galvojau net Vatikane prašytis prieglobsčio vienuolynuose. Susiradau darbo. Restauruodamas namą kalnuose, nutariau gyventi, kaip atsiskyrėlis. Aplankiau daug koplytėlių, žavėjausi Sicilija. Jaučiau, kad ima svyruoti mano tikėjimas, pasąmonėje ieškojau, kad kažkas jį sutvirtintų. Grįžęs į Lietuvą, nuėjau į bažnyčia tik, kad čia pas mus viskas jose labai šalta ir svetima.

Koks kelionėje pokytis įvyko?

Kelionėje pakeičiau ir mitybą numečiau per tą vasarą apie 30 kg svorio. Tose mūsų bažnyčiose šalta. Per Kalėdas bandžiau rasti ryšį su parapijos kunigu. Neradau dvasinės paguodos, kažkas mane traukte traukė pokyčių link. Tas pokytis įvyko, kai internete radau vaišnavų vienuolį. Mano pasikeitimų, verslo atsisakymo nesuprato mylima moteris. Aš jau nebebuvau tradicinis šeimos galva, kuris neša į namus mamutą. Mane ji išvarė. Atsidūriau gatvėje, praradęs verslą ir dvasinių abejonių draskomas.

Pakviečiau tą vienuolį į draugus. Mes pradėjome diskusijas, jos mane uždegė. Prakalbėjome apie keturias valandas. Tada jis mane pakvietė į vaišnavų festivalį ten pamačiau laimingus, nerūkančius, negeriančius, laisvus žmones, kurių pavyzdys mane ne tik,kad uždegė, bet padėjo susitvarkyti savo gyvenimą, kokį va čia Nidoje gyvenu iki šiol.