Aktyvistas Maksimas Paukštė: „Visaginui reikia daugiau idėjų, kūrybiškumo ir drąsos“

Prieš metus aktyvistas iš Visagino Maksimas Paukštė (tuomet Ivanovas) svajojo pakeisti gimtąjį miestą – mokėsi lietuvių kalbos, ruošėsi tapti šauliu ir žengė pirmuosius žingsnius permainų link. Šiandien jo svajonės jau įkūnytos plakatuose, renginiuose, projektuose ir net politiniuose pareiškimuose.

„Manau, kad žmonės turi kalbėti. Ir ne tik kalbėti, jie turi prisiimti atsakomybę, realizuoti savo idėjas, ir jei tikrai mano, kad kažko reikia, nebijoti tai įgyvendinti“, – interviu LRT.lt sakė M. Paukštė.

Maksimas papasakojo, kas dar nutiko jo gyvenime per šiuos metus ir kokių rezultatų bei naudos davė jo projektai.

– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas per pastaruosius metus?

– Dieve, šiais metais įvyko tiek daug dalykų.

Manau, kad pagrindinis skirtumas nuo tada, kai paskutinį kartą kalbėjomės, yra tai, kad tuo metu turėjau planų įgyvendinti keletą konkrečių jaunimo projektų, o dabar jie jau įgyvendinti ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Be to, labai išsiplėtė mano pažįstamų ratas. Turiu omenyje, pavyzdžiui, pažintis su lietuvių komikais ar lietuvių muzikantais. Dabar juos pasikviesti į miestą daug lengviau ir paprasčiau.

– Kaip paaiškintum savo projektų globalumą? Ką jais nori padaryti, parodyti, pasakyti?

– Kalbant paprastai, manau, jog noriu, kad žmonės pamatytų daugiau manęs, tai tikriausiai yra mano pagrindinis tikslas. Nes, pavyzdžiui, kartu su NARA (Žurnalistikos centru – LRT.lt) įgyvendintu projektu, Visagino žurnalistikos mokyklos projektu (apie jį rašė LRT.lt) buvo siekiama, kad žmonės tiesiog kalbėtų jiems rūpimomis temomis, kurios galbūt nėra tiek nušviečiamos, kiek galėtų būti. Ir kad tarp žmonių vyktų dialogas tomis temomis, nes per dialogą mes tobulėjame.

Tą patį galiu pasakyti ir apie „Visagino jaunimo poreikių tyrimą“ (apie jį taip pat rašė LRT.lt) ar neseniai vykusią „Naktį savivaldybėje“ – visi šie projektai grindžiami siekiu, kad žmonių balsas būtų išgirstas ir kad vyktų tam tikras dialogas, nebūtinai su valdančiaisiais, bet net ir banaliai tarp pačių žmonių, apie tai, ko jie nori ir kokie pokyčiai galėtų ir turėtų būti padaryti.

– O tu tikrai manai, kad žmonėms reikia išsisakyti garsiai? O gal tiesiog nori juos išprovokuoti tai padaryti (gerąja prasme)?

– Manau, kad žmonės turi kalbėti. Ir ne tik kalbėti, jie turi prisiimti atsakomybę, realizuoti savo idėjas, ir jei tikrai mano, kad kažko reikia, nebijoti tai įgyvendinti.

– Tavo socialinio tinklo „Facebook“ profilyje nurodyta, kad vis dar dalyvauji VEPA (Visagino ekonominės plėtros agentūra – LRT.lt) ir Visagino menų rezidencijos „Točka“ veikloje. Ar vis dar tuo užsiimi?

– Dalyvauju ten, kaip ir dar labai daug kur. Vis dar dirbu su jaunimo projektais VEPA. „Točkoje“ manęs jau šiek mažiau, bet vis dar palaikome ryšį ir padedame daugelyje jaunimo projektų. Ypač jei reikia įtraukti jaunimą, visada malonu bendradarbiauti su jaunimo organizacijomis. Taigi su Aleksejumi (meno erdvės „Točka“ įkūrėju Aleksejumi Urazovu – LRT.lt) randame bendrą kalbą.

Neseniai pradėjau dirbti „Eurodesk“ vadovu Jaunimo organizacijų taryboje (LiJOT).

– O ką reiškia būti „Eurodesk“ vadovu?

– Lietuvoje esu atsakingas už jaunimo informavimą apie galimybes keliauti po Europą, pavyzdžiui, pagal „Erasmus plius“ programą arba Europos solidarumo korpusą (Europos solidarumo korpusas – 2018 m. spalį pradėta įgyvendinti Europos Sąjungos programa, suteikianti jauniems žmonėms galimybę dalyvauti savanorystės ir socialiniuose projektuose Europoje ir už jos ribų – LRT.lt).

– Ir, be viso to, tu vis dar mokaisi?

– Taip, tęsiu studijas. Studijuoju Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Man patinka papildyti Lietuvos istorijos žinias.

– Dar vienas netikėtas posūkis. Maniau, kad kažkaip toliau judėsi pedagogikos link (Maksimas studijavo pedagogiką Danijoje – LRT.lt).

– Jei noriu dėstyti istoriją, turiu išmanyti Lietuvos praeitį.

– Taip pat domėjaisi politika – Visagine įkūrei Laisvės partijos skyrių. Kodėl tave patraukė politika?

– Pasakysiu taip: ne tiek politika patraukė, o tai, kad viskas, ką mes darome, yra politika ta prasme, kad viskas, kas susiję su dviejų ar daugiau žmonių santykiais, jau yra politinis procesas.

Todėl tiesiog pagalvojau, kad, mano nuomone, Visagine trūksta kai kurių politinių pažiūrų, galbūt modernesnio ar progresyvesnio požiūrio. Ir vaizduotės šiek tiek trūksta. Tiksliau, šiek tiek vaizduotės yra, bet trūksta kūrybiškumo sprendžiant klausimą, kaip, mūsų nuomone, turėtų atrodyti mūsų miestas. Todėl pamaniau, kad būtų gera mintis pabandyti užpildyti šią nišą.

– Gal ateityje save matai ir miesto taryboje?

– Tikiuosi. Tikiuosi, kad šis pareiškimas neišgąsdins šiuo metu miesto taryboje dirbančių žmonių. Nes, matote, kai kurie iš jų jau pradeda apie tai kalbėti. Nenoriu nieko išgąsdinti.

Bet taip, tai būtų puiku, nes politinis atstovavimas visų pirma reiškia politinę galimybę priimti sprendimus. O aš norėčiau atstovauti žmonėms ne tik darydamas vienokius ar kitokius darbus, bet ir turėdamas galimybę atlikti tam tikrus struktūrinius pokyčius.

– Keista, o kas čia tokio baisaus? Rinkimų procesas yra atviras, kiekvienas gali laisvai eiti ar neiti į miesto tarybą, nes jei...

– Taip, suprantu, kad kiekvienas gali kandidatuoti į miesto tarybą, tik matau, kad kai kurie mano oponentai jau šiek tiek nervinasi, demonstruoja susirūpinimą. Jie kartais mane pamini miesto taryboje, ir aš jiems už tai labai dėkingas.

– Užsiminei apie neseniai Visagine vykusį žurnalistikos mokyklos projektą. Norėjau paklausti, ar įžvelgi čia kokią nors perspektyvą? Ar mieste reikalinga jauna žurnalistika?

– Manau, kad žmonėms vis dar reikia tam tikros dialogo ir apmąstymų priemonės, ypač jei kalbame Visagino kontekste. Turiu omenyje kad ir patį banaliausią dalyką – kad žmonės galėtų paanalizuoti tam tikrą temą, ją aptarti. Vietinė Visagino žiniasklaida sprendžia šį klausimą, rašo straipsnius, filmuoja reportažus ir t. t., tačiau, mano subjektyvia nuomone, šie reportažai yra skirti konkrečiai auditorijai – žmonėms nuo 40 metų.

Gerai, kad jie turi savo informacijos šaltinį, bet manau, kad trūksta žurnalistikos, kuri būtų priimtinesnė ir prieinamesnė žmonėms nuo 14 iki 35 metų, t. y. jaunesnei bendruomenei, kuri, negaudama jai priimtinos žurnalistikos vietos lygmeniu, galiausiai tiesiog nepalaiko diskusijos arba ta diskusija vyksta bute, draugų rate.

Pradeda ryškėti tam tikri dalykai, kurie anksčiau buvo nepastebimi, pavyzdžiui, žurnalistikos mokykloje viena jaunimo grupė nusprendė parengti straipsnį apie Visagino benamius. O juk reikia kalbėtis ne tik su benamiais, bet ir su socialinėmis tarnybomis, kurios su jais dirba, t. y. išsiaiškinti, koks mieste yra poreikis spręsti šį klausimą.

Gerai būtų, jei žmonės patys keltų temas ir apie jas kalbėtų. Norėčiau, kad po dialogo būtų pasiektas toks etapas, kai sakytume: „Gerai, bet ką mes tuo klausimu darome?“ Manau, kad tam ir yra žurnalistika – perspektyvai. Ir jos turėtų būti daugiau.

– Kyla klausimas, kur tai daryti dabar? Kokiame nors „Telegramo“ kanale? Feisbuke? Leisti dar vieną Visagino laikraštį?

– Manau, kad svarbiausia yra daryti. Svarbiausia, kad būtų kalbama tikslinei auditorijai, tarkime, 14–35 metų žmonėms, suprantama kalba ir kad turinys būtų kokybiškas. Kad jis nebūtų mėgėjiškai nufilmuotas, sumontuotas. Nes jei bus profesionalus, gerai nufilmuotas turinys, kalbantis konkrečia, suprantama kalba ir nušviečiantis temas, kurios tradiciškai nėra nagrinėjamos, manau, kad ne taip svarbu, ar tai bus pateikta instagrame, ar feisbuke – tai jau rinkodaros klausimas – nes kad ir kur tai būtų, žmonės žiūrės.

– O ką galėtum pasakyti apie projektą „Diapazonas“? Ką per jį ketinate nuveikti?

– Pati organizacija, jei neklystu, pradėjo veikti balandį. Kadangi esu aktyvus žmogus, kiekvienas mėnuo man yra tarsi pusmetis. Todėl man atrodo, kad ji gyvuoja jau 100 metų. Bet iš esmės, jei žiūrėsime objektyviai, tai yra nauja organizacija. Jos kontekstas, matyt, susijęs su tuo, kad turiu labai keistą pomėgį – mėgstu organizuoti kultūrinius renginius mieste. Man atrodo, kad mūsų lietuviška kultūra yra pasiekiama kitų Lietuvos miestų žmonėms, bet Visagine gal mažiau žinoma, nes čia žmonės dar nelabai pažįsta šį socialinį lauką, ypač šiuolaikinius muzikantus, pavyzdžiui, tą pačią grupę „Jauti“ (o ateityje būtinai norėčiau pakviesti grupę „Katarsis“ ir „stand-up“ komikus, kurie populiarūs visuose kituose miestuose).

Šią organizaciją įkūriau tam, kad galėčiau per projektus bendrai finansuoti kultūrą, kad žmonėms, kurie ją gauna, nereikėtų mokėti tiek, kiek paprastai tektų mokėti, nes koncertai – pastatyti sceną ar panašiai – labai brangiai kainuoja. Ir tai turbūt yra vienas iš pagrindinių dalykų.

Antras dalykas – naujų menininkų ir perspektyvių muzikantų vadyba. Pavyzdžiui, Visagine turime gerą draugą Aleksandrą Belousą, jis yra grupės „loafers“ vokalistas. Juos pažįstu labai seniai, susipažinau su šiais jaunuoliais dar savanoriaudamas menų rezidencijoje „Točka“, kai jiems, regis, nebuvo nė 14 metų, ir jie tuo metu net būgnų neturėjo. Jie šiek tiek muzikavo, dalyvavo „Gatvės muzikos dienoje“. Ir kažkuriuo metu, po kelerių metų, vėl pamačiau juos scenoje, kai jiems jau buvo po 18. Prisimenu, tame renginyje jiems grojant man tiesiog nurovė stogą. Pasakiau sau: „Dieve mano, kokią pažangą jie padarė, kaip puikiai skamba, kaip užtikrintai jaučiasi scenoje!“

Todėl pamaniau, kad žmonėms būtų labai šaunu pamatyti jų kūrybą, išgirsti jų muziką. Tai tikriausiai dar viena mano svajonė, nes labai noriu, kad jie gyvuotų ir būtų populiarūs.

Be to, manau, kad vietinių menininkų, vietinių muzikantų ugdymas yra naudingas ir sveikas miestui, nes tai yra tam tikri simboliai, kuriais žmonės gali didžiuotis, pavyzdžiui, ta pačia Alina Orlova, gali pasakyti: „Tai yra mūsų kraštietė.“ Manau, kad yra gerai didžiuotis savo miestu (gerąja prasme).

– Žinau, kad pradedama kurti „Diapazono“ internetinė svetainė. Papasakokite, kas ten bus.

– Svetainėje bus galima sužinoti apie renginius, paskaityti apie pačią organizaciją.

Čia taip pat veiks internetinė parduotuvė, kurioje bus galima įsigyti vietinių Visagino menininkų gaminių. Ilgainiui, žinoma, norėčiau, kad čia būtų dar daugiau menininkų iš Visagino ir ne tik. Tačiau kol kas pradedame nuo gimtojo miesto ir žiūrėsime, kaip žmonės į tai reaguos. Labai noriu žmonėms pristatyti įdomų ir unikalų meną.

– Kokie tie menininkai – dizaineriai, tapytojai, skulptoriai?

– Patys įvairiausi. Jau turime keletą, pavyzdžiui, prekės ženklą „Visaga Wear“, kuris labai įdomiai integruoja Visagino architektūros elementus į drabužius – marškinėlius, kojines ir t. t. (apie tai rašė LRT.lt). Turime „Omka Rugs“ (Olegas Kliučnikovas), kuris savo rankomis gamina labai įdomius, spalvingus kilimus. Turime menininką „Vinco multikai“, kuris kuria plakatus su savo išgalvotu personažu – katinu Vincu.

– Pakalbėkime apie Visaginą. Iš miesto gyventojų dažnai girdžiu, kad daug žmonių po darbo ar studijų užsienyje grįžta į Visaginą ir pradeda naują gyvenimą. Ar pastebite, kad grįžta žmonės, kurie, grubiai tariant, duoda ekonominės naudos miestui?

– Manau, kad jie duoda ne tik ekonominės naudos. Pirma, žinoma, taip, jie duoda ekonominės naudos, jie gali užsidirbti ir gyvena Visagine, labai daug jų užsiima kokia nors veikla. Tačiau manau, kad vienas iš elementų, kurį visada labai svarbu prisiminti kalbant apie iniciatyvas, kai žmonės užsiima savarankiška veikla ir gamina, pavyzdžiui, tokius gaminius, apie kuriuos kalbėjau, yra tai, kad jie formuoja tam tikrą miesto vaizdą. Žmonės ateina, įsimyli miestą, mato jo istorijas, tai, kad jis moka apie save įdomiai papasakoti. Ir man atrodo, kad ilgainiui šie žmonės keičia mūsų miestą socialiniu ir kultūriniu požiūriu.

Manau, kad svarbiausia yra tai, jog Visaginas pradedamas vertinti kitaip. Tikiuosi, kad tai pritrauks investicijų, naujų gyventojų ir sugrąžins tuos, kurie kažkada nusprendė išvykti.

– O kaip tu manai, ar tokiame mažame miestelyje galima užsiimti kuo nors rimtu? Tam juk reikia pradinio kapitalo.

– Aš manau, kad tai idealus miestas kažkuo užsiimti. Aš visada sakau: „Neapkenčiu Vilniaus“. Kas kartą, kai atvykstu į Visaginą, pajuntu, kad nėra automobilių išmetamųjų dujų kvapo, grynas oras, nėra nuolatinio triukšmo. Manau, kad tai tiesiog idealus miestas. Jis gana didelis, jame gyvena 20 tūkstančių gyventojų. Taip, žmonės gyvena ankštai, mažoje erdvėje, bet vis tiek. Čia yra ežeras! Tai yra tam tikra prasme sanatorija, kur galima atsipalaiduoti, pailsėti ir niekur neskubėti, kur viskas yra pasiekiama pėsčiomis ir lengvai galima nueiti iš vienos vietos į kitą, kur yra renginių, į kuriuos įdomu nueiti ir kur galima pamatyti europietišką, globalią kultūrą. Ir tuo pačiu metu galima atsipūsti prie ežero ar miške.

Butai kažkiek pabrango, palyginti su kainomis prieš 10 metų, bet vis tiek yra daug pigesni nei daugelyje didžiųjų Lietuvos miestų.

Yra didelių galimybių – infrastruktūra, tokia kaip „Inovacijų klasteris“ (LRT.lt apie tai rašė) ar kitos, kur, jei tikrai nusprendei, kad nori kažką išbandyti, tobulėti, yra ištekliai, yra infrastruktūra, yra įdomių žmonių, su kuriais galima nuolat plėtoti idėjas, – tai sakau kaip miesto patriotas.

– Tavo žodžiuose juntama tam tikra romantizmo gaidelė. O aš noriu sužinoti, kiek, pavyzdžiui, kainuoja pradėti verslą Visagine. Gali pasakyti?

– Oi, apie tai reikėtų su verslininkais pasikalbėti. Bet čia priklauso nuo verslo. Jei, pavyzdžiui, gamini savo gaminius, tai ko tau reikia? Na, investuoti į kokią nors techniką. Jei nenori investuoti į techniką, pasinaudok tuo, kas yra „Inovacijų klasteryje“. Ten jau reikia žiūrėti į kainas. Priklauso nuo to, ką nori naudoti – 150 eurų per mėnesį ar panašiai, kad galėtum naudotis viskuo, kas ten yra, įskaitant elektrą, medžiagas ir t. t. Tai gana geras pasiūlymas. Bet jei galvoji kažką pradėti, bet nesi tikras, ar nori į tai investuoti, o tam verslui nereikia daug vietos, gali, pavyzdžiui, tiesiog dirbti savo bute. Daugelis tų, kurie šiuo metu yra „klasteryje“, nuo to pradėjo, tas pats „Visaga Wear“ ar Olegas. Pirmuosius žingsnius kaip verslininkai jie žengė savo namuose, o tada, kai jų verslas išaugo, prisijungė prie „klasterio“.

– Kokią tu regi miesto ateitį? Dabar daug kalbama apie laisvosios ekonominės zonos sukūrimą, meras svarsto apie naują atominę elektrinę, tikriausiai yra ir kitų didelių projektų. Kaip manai, kuria linkme miestas vystysis artimiausiu metu? Ir kaip tu norėtum, kad jis vystytųsi?

– Žvelgdamas į miesto plėtrą, pirmiausia norėčiau pasakyti, kad, mano nuomone, jis juda teisinga linkme. Sakyčiau, kad investicijų pritraukimas, laisvoji ekonominė zona, be abejo, yra teigiamos tendencijos. Kita vertus, matau, kad miesto strategija numato orientaciją į dideles investicijas, ir tai, viena vertus, yra teisinga, bet kita vertus, jei kažko nėra miesto strateginiame plane, tai nereiškia, kad to nereikia plėtoti.

Pavyzdžiui, manau, kad mūsų savivaldai skausminga tema yra turizmas. Dėl savo artumo strateginiam objektui Visaginas, palyginti su artimiausiais miestais, negali investuoti į turizmą, bet tai nereiškia, kad neturėtume remti iniciatyvų, kurios plėtoja miesto sociokultūrinę aplinką.

Manau, kad investuojant dideles sumas, reikėtų atsižvelgti į tai, kiek potencialūs ekspertai ar specialų išsilavinimą turintys žmonės gali, pavyzdžiui, dirbti tam tikrose įmonėse, kiek jie būtų pasirengę persikelti dėl tokio darbo. Vis dėlto kultūrinė aplinka yra labai svarbi. Todėl norėčiau, kad būtų siekiama šio tikslo.

Ir antras dalykas, kuris, mano galva, yra labai svarbus mūsų savivaldai, – turi būti žmogus, kuris galėtų pagaliau sumažinti miesto centralizaciją. Daugumą paslaugų mieste teikia savivaldybė. Norėčiau, kad dalį šių paslaugų perimtų nevyriausybinės organizacijos ir verslas.

Kadangi nuolat kyla sudėtingo dialogo su savivaldybe klausimas, ji dažnai kaltinama dėl įvairių dalykų. Manau, kad taip iš dalies yra dėl to, kad viskas susieta su viena institucija. O viena institucija negali turėti tiek kompetencijos, kad patenkintų visus.