Kiek iš tiesų kainuoja Vilniaus keleivių kontrolė ir kodėl jos vis dar neatsisakoma?

Vilniaus viešojo transporto keleivių kontrolė miestui kainuoja daugiau, nei atneša tiesioginių pajamų. Vis dėlto atsisakyti šių priemonių kol kas niekas neplanuoja. Kontrolė išlieka būtina tvarkos ir sąžiningumo palaikymo dalis, nors jos tikrasis efektyvumas sunkiai įvertinamas skaičiais.

„Tai nemaloni tiesa, kurią reikia priimti kaip neišvengiamybę. Kai kalbame apie prevencinius metodus ar prevencines veiklas, iš tikrųjų nėra labai aiškaus kriterijų rinkinio, kuris parodytų šių priemonių efektyvumą“, – sako VILNIUS TECH profesorius dr. Darius Bazaras.

Jis priduria, kad kiekvieną kartą galima rasti ir argumentų, ir kontrargumentų, todėl vien finansiniai rodikliai neparodo visos kontrolės vertės. „Jeigu mes bandysime prevencines priemones mechaniškai pamatuoti pagal jų atsiperkamumą, t. y. kiekvieną kartą galima rasti kontrargumentų, kurie paneigia tuos argumentus, kurie rodo, kad tai yra gerai“, – sako profesorius.

Šiame straipsnyje aptariama, kaip veikia keleivių kontrolė Vilniuje, kiek ji kainuoja miestui, kokie taikomi metodai ir kodėl, nepaisant akivaizdžiai neigiamos finansinės grąžos, ji vis dar laikoma būtina.

Kontrolės sistema šiandien: kaip tikrinami keleiviai?

Vilniaus viešojo transporto keleivių kontrolę organizuoja JUDU. 2024 m. pabaigoje skyriuje dirbo 53 kontrolieriai ir 6 administracijos darbuotojai. Tai nedidelė, bet nuolat matoma miesto tarnyba.

Kontrolė vykdoma keliomis formomis. Didžioji dalis komandų dirba tradiciškai: laukia stotelėse, įlipa į atvykusį autobusą ar troleibusą ir patikrina keleivius tam tikrame atkarpos ruože. Taip pat kovo mėnesį pradėtas bandomasis mobilios kontrolės projektas. Jo metu komandos po 2–3 darbuotojus keliauja viešuoju transportu kartu su keleiviais.

Kaip teigiama JUDU pranešime, toks mobilus modelis leidžia pasiekti daugiau skirtingų maršrutų ir miesto dalių, kuriose anksčiau kontrolė buvo reta. Be to, keleivių patogumas mažiau trikdomas, nes autobusai ar troleibusai nebėra stabdomi patikrinimams. „Kontrolė vyksta judant kartu su srautu, todėl nei autobusai, nei troleibusai nėra stabdomi – keleivių patogumas išlieka prioritetu“, – sako JUDU viešojo transporto organizavimo vadovas Arnas Misiūnas.

Keleivių kontrolieriai (2017 m.) / Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Keleiviai dažniausiai tikrinami ne tik dėl bilieto turėjimo, bet ir dėl to, ar jis tinkamai aktyvuotas. Dažna klaida – neįsitikinti, kad bilietas aktyvuotas komposteryje ar programėlėje, todėl kontrolieriai primena stebėti prietaiso ekraną ir įsitikinti, jog pradėtas laiko skaičiavimas.

Pagal galiojančią tvarką keleiviui už važiavimą be bilieto ar su neteisėta nuolaida skiriama bauda nuo 16 iki 30 eurų. 2024 m. surašyti 25 763 administracinių nusižengimų protokolai. Šios baudos pervedamos į valstybės biudžetą, JUDU jų negauna.

Skaičiai kalba: milijoninės sąnaudos ir grąža miestui

Vilniaus keleivių kontrolė kainuoja miestui daugiau, nei sugeneruoja tiesioginių pajamų. 2024 m. keleivių kontrolės išlaidos siekė daugiau kaip 1,12 mln. eurų. Didžiausia jų dalis – darbo užmokestis su mokesčiais ir kintama dalimi, kuriam skirta daugiau kaip 1 mln. eurų. Automobilių nuoma, degalai ir remontas kainavo dar 84,5 tūkst. eurų, o ryšio priemonėms, IT licencijoms ir spausdintuvams – 36 tūkst. eurų.

Tuo pačiu metu pajamos iš kontrolierių parduotų bilietų siekė 457 tūkst. eurų. Dar surašyti 25 763 protokolai už važiavimą be bilieto arba su neteisėta nuolaida, kurių bendra vertė galėjo būti nuo 412 iki 773 tūkst. eurų, priklausomai nuo skirtų baudų dydžio. Tačiau šios sumos pervedamos į valstybės biudžetą, o ne grįžta JUDU.

Nors skaičiai atrodo įspūdingi ir galėtų būti interpretuojami kaip kontrolės efektyvumo įrodymas, prof. dr. D. Bazaras pabrėžia, kad tokia logika klaidinga. „Galime sakyti: tiek sugavome, tiek nubaudėme, tiek uždirbome. Tačiau nežinau, ar tai galima vadinti atsiperkamumu, ar apskritai laikyti tinkamu vertinimo būdu – nežinau, kaip tai reikėtų traktuoti“, – sako jis ir akcentuoja, kad vien finansiniai skaičiai neparodo visos kontrolės naudos.

Kodėl miestui reikia kontrolės, net jei ji nuostolinga?

Nepaisant to, kad keleivių kontrolė miestui kainuoja daugiau, nei atneša tiesioginių pajamų, atsisakyti jos nesiūloma. Kaip pokalbyje pabrėžia VILNIUS TECH prof. dr. D. Bazaras, kontrolės vertė – ne vien finansai. „Tai yra visuomenės kultūrinio išsivystymo, tarpusavio santykių ir tradicijų klausimas, ir tai labai svarbu“, – sako jis ir lygina lietuvių įpročius su vokiečių, kurie dažniau vieni kitiems primena apie pareigą susimokėti.

Kontrolė taip pat padeda apsaugoti sąžiningai mokančius keleivius nuo neteisybės jausmo ir palaiko minimalų drausmės lygį viešajame transporte.

Kokie yra kontrolės modeliai pasaulyje ir alternatyvos

Vilniuje keleivių kontrolė ilgą laiką buvo organizuojama pagal griežtą, represinį modelį. Profesorius dr. D. Bazaras šį metodą laiko vis dar vyraujančiu. Jis prisiminė, kaip sovietmečiu kontrolieriai dirbdavo tarsi slaptieji agentai: „Kaip kokie KGB arba slaptieji agentai stovėdavo troleibuse arba autobuse ir staiga, autobusui sustojus arba judant, tie agentai atgydavo, išsitraukdavo pažymėjimus ir pradėdavo tikrinimą.“

Prof. dr. D. Bazaras / Asmeninis archyvas

Anot jo, toks metodas vis dar matomas Vilniuje, nors švelnesnis. Vietoje griežto baudimo galėtų būti taikomi labiau konsultaciniai ir palaikantys metodai – kontrolieriai galėtų ne tik tikrinti, bet ir paaiškinti, kaip įsigyti ar aktyvuoti bilietus, padėti keleiviams iš kitų miestų ar šalių. Tokie metodai artimesni Vakarų Europos praktikoms, kur keleiviai patys vieni kitus perspėja ir drausmina.

Profesorius taip pat išvardijo galimas organizacines ir technines alternatyvas:

• Įlipimas tik per priekines duris, kur bilietus tikrina vairuotojas. Tokia sistema leidžia užtikrinti šimtaprocentinį apmokėjimą, bet lėtina keleivių srautus.
• Konduktoriai kiekvienoje transporto priemonėje. Šis sprendimas užtikrina drausmę, tačiau labai brangus ir nepraktiškas esant didelėms keleivių apkrovoms.
• Technologiniai sprendimai, tokie kaip stotelėse įrengiami varteliai ar automatiniai skeneriai, kurie skaičiuoja įlipančius keleivius ir jų bilietus.

Visos šios alternatyvos reikalauja didesnių investicijų ir gali būti įgyvendinamos tik tuomet, jei visuomenė tam pasirengusi. Šiuo metu Vilnius renkasi kompromisą tarp veiksmingumo ir sąnaudų – mobilios komandos leidžia išplėsti kontrolės aprėptį mažesnėmis sąnaudomis ir su švelnesniu poveikiu keleiviams.

Jei turite papildomos informacijos ar pastebėjimų apie šią ar kitas Vilniaus miesto istorijas, rašykite el. paštu d.jankauskas@alfa.lt. Taip pat kviečiame sekti naujienas mūsų Facebook puslapyje.