Skaitytoja Asta: negaliu patikėti, dėl ko mane paliko vyras

Vilnius
Pixebay.com | Sasint nuotr.
Reporteris Orinta Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Etaplius pasiekė skaitytojos išpažintis, kurioje ji pasakoja apie savo skaudžią patirtį. Merginą mylimasis paliko dėl itin keistos priežasties. Kalba netaisyta.

Noriu savo istorija pasidalinti su Jumis, mielos moterys, kad neliktumėte prie suskilusios geldos kaip aš. O gal istoriją vertėtų paskaityti ir vyrams, tik kažin ar jie pasidarys išvadas.

Su vyru gyvenome tiesiog svajonių gyvenimą (ar bent jau aš taip maniau), turėjome gerus darbus, aš palaipsniui kilau karjeros laiptais, buvome neseniai susituokę, jau svarstėme apie vaikus. Pykčių tarp mūsų beveik nebūdavo, visada visus kilusius nesutarimus greitai ir racionaliai išspręsdavome.

Viskas pasikeitė tuomet, kai Lukas pakeitė darbą. Žinojau, kad naujame kolektyve dirba daug moterų, tačiau per daug nepergyvenau, jis man niekada nebuvo suteikęs priežasties juo nepasitikėti. Pradėjęs dirbti naujame darbe maniškis pradėjo vėliau grįžinėti namo, atsirado neplanuotų išvykų savaitgaliais ar net komandiruočių, kurios taip pat būdavo neplanuotos ir trukdavo po 2 – 3 dienas ir gana dažnai. Nors man tai ir nepatiko, bet abu visada sutarėme, kad karjera yra svarbi gyvenimo dalis, todėl nepriekaištavau ir sukaupusi visą kantrybę taip gyvenau kokius pusę metų.

Vis dėlto, pradėjau pastebėti, kad į telefoną jis žiūri dažniau negu į mane, vakarais prasidėjo paslaptingi pokalbiai vonioje, kitame kambaryje, net ir tualete! Taip taip, TUALETE. Ir visada man paklausus, kas skambino, atsakymai būdavo tokie pat „ai, tai čia dėl darbo“, „vėl reikės važiuoti“, „aptarėme reikalus su bendradarbiu“, „blemba, vėl bosas prašo padėti, negaliu atsisakyti“.

Turbūt jau suprantate, kad pradėjau įtarti kažką negero, nes kuomet man reikia „pašnekėti dėl darbo“, aš nebėgu užsidaryti į tualetą.

Širdyje pradėjus kirbėti kažkokiai paslaptingai moteriškai nuojautai, nusprendžiau darbe paprašyti laisvo penktadienio – mat maniškis „darbininkas“ tądien turėjo vėl vykti į komandiruotę.

Išaušus rytui, susiruošiau anksčiau už jį, pasakiau, kad prieš darbą turiu reikalų ir išėjusi iš namų nukulniavau į kitą gatvės pusę, kur buvau pasilikusi išnuomotą automobilį (žinau, kad atrodo kaip iš pigaus detektyvo, bet...).

Pusę valandos palaukus, pamačiau kaip mano mylimasis susiruošęs išėjo iš namų, neramiai apsidairė ir sėdęs į savo visureigį nuvažiavo. Aš, žinoma, paskui. Už 15 minučių privažiavome daugiabutį, šalia kurio stoviniavo perdžiūvusi, peroksidinė baltapūkė su kilometrinėmis blakstienomis ir iki begalybės pripūstomis lūpomis. Ir ką jūs manot, visureigis sustojo prie jos. Mano kazanova vos ne kniūbščias puolė iš mašinos ir stvėrė tą prifarširuotą lėlę į glėbį….

Na, o toliau viskas buvo daugmaž taip: pasekiau balandėlius iki prabangaus užmiesčio viešbutuko, palaukusi, kol jie įėjo į to viešbučio fojė, ir nusekusi paskui prie visų žmonių (kurių penktadienį buvo apstu) iškėliau sceną, labai garsiai pasakiau, ką apie juos galvoju ir apsisukusi nuvažiavau namo krautis daiktų (butas priklausė mano buvusiam).

Ir keisčiausia, kad po šio įvykio jis man jau du mėnesius neduoda ramybės prašydamas taikytis, maldaudamas atleidimo, prisiekinėdamas, kad myli tik mane ir, kad tai buvo tik silpnumo akimirka. Susitikus paduoti jam buto raktų, nurimusi šaltai paklausiau „kodėl“? Atsakymas buvo toks: tu visada būdavai tokia tobulybė, kad aš šalia turėdavau jaustis kaip koks nevykėlis, ypač po to, kai tave paaukštino... Aš Gretos (herojė peroksidiniais plaukais) nemyliu, tiesiog prasidėjęs su ja jaučiau kažkokį pranašumą… ties ta vieta tiesiog numetusi jam prie kojų raktus apsisukau ir išėjau.

Tai štai mielos moterys, siekdamos karjeros visada pagalvokite, ar neprašoksite savo vyro, nes jis nekaip pasijutęs gali nuspręsti įsitaisyti kokią „Gretą“. O jei rimtai, visada išlikite budrios, nes kad ir kaip viskas tobulai Jums atrodytų, realybė gali būti visai kitokia.