Angle down Atgal

Ar „Gai­dys“ dar su­plas­nos spar­nais?

„Gai­džio“ laik­ro­džio aikš­te­lė Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re dau­ge­liui yra pa­si­ma­ty­mų vie­ta. So­viet­me­čiu „Gai­dys“ plas­no­jo ir skel­bė kiek­vie­ną va­lan­dą, ta­čiau lai­kui bė­gant iš­si­kvė­pė. Da­bar Šiau­lių cent­ro sim­bo­lis ne tik gie­da, bet ir svei­ki­na­si su praei­viais ke­tu­rio­li­ka kal­bų 12 val. ir 18 val.: „Svei­ki at­vy­kę į Šiau­lius!“ Ka­da ir kaip jis at­si­ra­do Vil­niaus gat­vė­je?

Idėja, kad išlaikytų mieste jaunus specialistus

Vilniaus g. vyr. dailininkas Vilius Puronas prisimena, kad „Gaidžio“ sukūrimo užduotis buvo vienas iš pančių jauniems specialistams likti Šiauliuose. Miestas buvo niūrus, neįdomus, nedaug jaunuolių norėdavo važiuoti dirbti į uždarą provincijos darbininkų miestą.

Kadangi į Šiaulius vis atsiųsdavo kelis naujus žmones, pagal paskyrimus čia jų laukdavo butai. Tačiau butas jaunam specialistui nieko nereiškė. Po keleto metų, atidirbus paskyrimą, jis išvykdavo, į Vilnių ar Kauną, todėl buvo sugalvotas kitas „priauginimo“ etapas –
prestižinė užduotis.

„Vieno posėdžio metu miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius iškėlė stacionaraus miesto laikrodžio poreikį. „Rask tokią laikrodžio idėją, drauge Puronai, kad ji galėtų būti bulvaro akcentu“, – prisimena pašnekovas.

Ieškojo vietos ir idėjos

V. Puronas nusprendė, kad laikrodis turėtų būti lietuviško koplytstulpio formos, miestietiškas. Pasiūlymas pastatyti tokios formos miesto laikrodį buvo sutiktas šiltai, tik dėl vietos nuomonės išsiskyrė.

V. Puronas siūlė statyti dabartinio „Pelikanų“ fontaniuko vietoje, kad gatvės perspektyvoje būtų matomas ir nuo viešbučio „Šiauliai“, ir nuo turgaus. Miesto vadovams toks sprendimas buvo per drąsus, be to, galėjo trukdyti požeminės komunikacijos...

Galiausiai buvo nuspręsta laikrodį statyti ten, kur jis dabar yra, nors ir iškilo problema – toje vietoje buvo požeminė slėptuvė nuo bombų. Namų statybos kombinato direktorius V. Valečka patarė laikrodį patraukti metro atstumu šalin, kad statinio svoris betono lubų neįlaužtų.

Stulpo pamatų projektą ir statinio konstrukciją iš gelžbetonio blokų paruošė tuometis miesto vyr. inžinierius Jonas Vencius, o V. Puronui beliko medinės dalys ir pats „Gaidys“.

Po svars­ty­mų bu­vo nu­spręs­ta laik­ro­dį sta­ty­ti ten, kur jis da­bar yra, nors ir iš­ki­lo pro­ble­ma – to­je vie­to­je bu­vo po­že­mi­nė slėp­tu­vė nuo bom­bų. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Po svars­ty­mų bu­vo nu­spręs­ta laik­ro­dį sta­ty­ti ten, kur jis da­bar yra, nors ir iš­ki­lo pro­ble­ma – to­je vie­to­je bu­vo po­že­mi­nė slėp­tu­vė nuo bom­bų. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Tas tavo gaidys primena kumeliuką“

Prieš Eduardui Konstantinovui gaminant metalinį „Gaidį“, V. Puronui teko pačiam jį išlankstyti iš kartono.

„Po to, kai gaidys buvo suprojektuotas, sulituotas ir ant laikrodžio užkeltas, išgirdau skulptoriaus Donato Lukoševičiaus, buvusio Šiaulių miesto vyr. dailininko, kritiką: „Tas tavo gaidys primena kumeliuką. Kaip tave meno taryba praleido?“ Atkirtau, kad laikrodis – dizaino objektas, o mintyse Dievui padėkojau, kad skulptorius nurodė didžiausią kūrėjo priešą – kolektyvinę nuomonę“, – prisimena jis.

Ter­mo­met­ras bu­vo pri­tvir­tin­tas ant ke­tur­kam­pio laik­ro­džio ka­mie­no, ta­čiau šis ste­buk­las dar tos pa­čios žie­mos pa­bai­go­je nu­ke­lia­vo pas Ab­rao­mą, ga­vęs le­di­nę snie­go gniūž­tę. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Ter­mo­met­ras bu­vo pri­tvir­tin­tas ant ke­tur­kam­pio laik­ro­džio ka­mie­no, ta­čiau šis ste­buk­las dar tos pa­čios žie­mos pa­bai­go­je nu­ke­lia­vo pas Ab­rao­mą, ga­vęs le­di­nę snie­go gniūž­tę. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Taip pat kilo klausimas, kokią dainą giedos gaidys. Buvo pasiūlytas muzikinis šešiagarsis: doremidoredo.

„Gal ir būtų miesto gaidys savo biografiją pradėjęs muzikiniu „keiksmu“, jei ne kultūrininkai – kas čia per kultūra? Miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Z. Gaurilčkienės kabinete buvo nuspręsta, kad miesto gaidys tegieda J. Švedo melodiją iš buvusio neoficialaus miesto himno – pirmąsias dvi jo eilutes: „Lai gimtieji Šiauliai suskambės plačiai, plačiai!“ Pasiūlymas iškart prilipo“, – sako V. Puronas.

iš­gir­dau skulp­to­riaus Do­na­to Lu­ko­še­vi­čiaus, bu­vu­sio Šiau­lių mies­to vyr. dai­li­nin­ko, kri­ti­ką: „Tas ta­vo gai­dys pri­me­na ku­me­liu­ką“, – pri­si­me­na  V. Pu­ro­nas.  (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
iš­gir­dau skulp­to­riaus Do­na­to Lu­ko­še­vi­čiaus, bu­vu­sio Šiau­lių mies­to vyr. dai­li­nin­ko, kri­ti­ką: „Tas ta­vo gai­dys pri­me­na ku­me­liu­ką“, – pri­si­me­na V. Pu­ro­nas. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Užtildykite tą velnio paukštį“

Netrukus „Gaidys“ užgiedojo, bet džiaugsmą nustelbė gyventojų skundai: „Kas valandą plyšauja, o naktį – tikras siaubas! Miegoti trukdo. Užtildykite tą velnio paukštį! Prisigalvoja visokių niekų.“

Todėl „Gaidys“ gavo teisę giedoti du kartus per dieną: dvyliktą ir aštuonioliktą valandomis.

Metalinis laiko simbolis melodiją giedojo kokius penkerius metus, bet vėliau nutilo. Aštuntajame dešimtmetyje porą kartų vėl buvo pragydęs, atvykstant atsakingiems svečiams, bet po keleto mėnesių vėl nutildavo.

Kažkas panašaus įvyko ir su plasnojimu. V. Purono teigimu, E. Konstantinovas, lankstęs gaidžio figūrą iš vario, įtaisė sparnuose atotampas, kurios, veikiamos laikrodžio dėžėje paslėpto šaldytuvo varikliuko, „Gaidžiui“ giedant, judino sparnus. Tuo pačiu metu skulptūrėlė imdavo sukiotis visomis kryptimis. Tai buvo gražus reginys, bet grožybė, kaip ir jo jaunystė, buvo laikina.

Sparnų varikliukas iš buitinio šaldytuvo neatlaikė pirmosios žiemos speigų ir sustojo, tačiau „Gaidys“ nemirė. Pamautas ant staklių guolio, jis kurį laiką tarnavo vėtrunge. Galiausiai ir guolio ritiniai neatlaikė klimato ir surūdijo...

Gaidys turėjo ir termometrą

Termometras buvo pagamintas ir pritvirtintas ant keturkampio laikrodžio kamieno. Panevėžio 4-oji vidurinė mokykla chemijos kabinete surado penkių milimetrų skersmens storo stiklo vamzdelį – būsimojo termometro šerdį. Ten buvo išpūsta ir stiklo pūslytė – vamzdelio apačia. Į vidų buvo įpilta mėlynai dažyto spirito, kuris, besiplėsdamas nuo šalčio ir karščio, turėjo rodyti temperatūrą.

Šis pusfabrikatis tapo užduotimi studento kursiniam darbui. Šiaulių pedagoginio instituto Piešimo ir darbų katedros diplomantui V. Sidabrui vamzdelį teko pritaikyti termometrui.

Laik­ro­džio me­cha­niz­mas bu­vo at­ga­ben­tas į Šiau­lius iš Or­džo­ni­ki­dzės mies­to. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Laik­ro­džio me­cha­niz­mas bu­vo at­ga­ben­tas į Šiau­lius iš Or­džo­ni­ki­dzės mies­to. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Termometras buvo pritvirtintas ant viduriniosios ąžuolinės lentelės, o skalės padalos pagamintos iš bronzinių strypelių. Tačiau šis stebuklas dar tos pačios žiemos pabaigoje nukeliavo pas Abraomą, gavęs ledinę sniego gniūžtę.

„Manau, kad kalčiausias buvo manasis išsilavinimas. Vilniaus dailės institute, kuriame studijavau, projektuojant buvo mokoma atsižvelgti tik į mechaninius poveikius, su kuriais susidurs būsimasis dizaino kūrinys. Apie žmogiškąjį piktavališkumą mums niekas nedėstė, todėl apsižioplinau. Bevertę graduotą ąžuolo lentelę pakeitėme medžiu. Tik ant laikrodžio stovo Tilžės gatvės pusėje liko emaliuotas užrašas: „Miesto termometras, 1975“, – sako V. Puronas.

Atgijo 2003-iaisiais

Keitėsi santvarkos ir vadovai, o laikrodis tvarkingai rodė laiką. Įdomu tai, kad „Gaidžiui“ impulsus siųsdavo pirminis laikrodis, buvęs UAB „Šiaulių apšvietimas“ pulte, kuris valdė visų miesto gatvių elektrinius laikrodžius. 2004 metais ši sistema buvo pradėta išmontuoti ir dabartinis „Gaidys“ laiką rodė autonomiškai.

„Gaidys“ atgijo 2003 metais. Šiaulių jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“ gavo lėšų, kurias nutarė išeikvoti kilniam tikslui. Taip metalinis paukštis surado savo globėjus ir gaivintojus. Paukštis buvo nukeltas, nušlifuotas ir nulakuotas.

Buvo galvota ir apie kinematikos atgaivinimą, tačiau ši sumanymo dalis nerado entuziastų. „Gaidys“ naujai pragydo, pakeitęs repertuarą ir garsiakalbius. Dabar programos pradžioje jis atlieka melodiją, o vėliau keliolika kalbų paskelbia tą pačią frazę: „Sveiki atvykę į Šiaulius!“

Spar­nuo­se bu­vo įtai­sy­tos ato­tam­pos, ku­rios, vei­kia­mos laik­ro­džio dė­žė­je pa­slėp­to šal­dy­tu­vo va­rik­liu­ko, „Gai­džiui“ gie­dant, ju­di­no spar­nus. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Spar­nuo­se bu­vo įtai­sy­tos ato­tam­pos, ku­rios, vei­kia­mos laik­ro­džio dė­žė­je pa­slėp­to šal­dy­tu­vo va­rik­liu­ko, „Gai­džiui“ gie­dant, ju­di­no spar­nus. (Vi­liaus Pu­ro­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kas sukūrė miesto laikrodį?

Miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ 1975-05-17 rašė:

„Miesto centras pasipuošė laikrodžiu, kuris kartu yra ir mažosios architektūros kūrinys. Projekto autorius – miesto vyr. dailininkas Vilius Puronas. Projektą įgyvendino gana didelis būrys šiauliečių. Įdomu, kad pats laikrodžio mechanizmas buvo atgabentas į Šiaulius iš Ordžonikidzės miesto. Šiame mieste yra vienintelis šalyje fabrikas, gaminantis tokius laikrodžius. Sakome, laikrodžio mechanizmas, nes jo ciferblatas visiškai pasikeitęs – jis atitinkamai sumažintas, o piešinį ant jo sukūrė dailininkas apipavidalintojas Saulius Kuzma.

Laikrodį su gaidžiu sujungė, kad jis galėtų lygiai kas valandą suplasnoti (ateityje numatyta padaryti taip, kad jis ir giedos). Paukštį išlankstė Metalo tiekimo bazės mechaninių dirbtuvių darbuotojas Eduardas Konstantinovas, padedamas metalisto Stasio Piščiko.

Betoninę dalį pagamino Statybinių konstrukcijų gamykla, o ją sumontavo Namų statybos kombinato vyrai, vadovaujami meistro V. Navicko. Medžio darbus atliko Statybinių konstrukcijų gamyklos stalius K. Ryliškis, medinę dalį apdengė skarda Neaustinių medžiagų fabriko darbuotojas I. Laurinkus. Darbų atlikimu rūpinosi komunalinio ūkio valdyba, įvairią paramą jai teikė ATĮ-1, „Vairo“, Precizinių staklių gamyklos, „Elnio“ susivienijimas, Buitinio aptarnavimo kombinatas.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite