Ar ateityje muziejus netaps muziejine vertybe?

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

124754

Remiantis paskutiniais Kultūros ministerijos duomenimis, 2018 metais Lietuvoje muziejų lankomumas buvo didžiausias per pastaruosius dešimt metų. Tiesa, bene daugiausia žmonių pritraukia tokios populiarios vietos, kaip Lietuvos Jūrų muziejus, Trakų istorijos muziejus, nacionaliniai muziejai. Todėl visuomenė vis dar aktyviai diskutuoja ne tik apie nacionalinės bet ir regioninės kultūros reikšmę modernėjančiame pasaulyje bei vietų, kuriose ji saugoma, svarbą šiuolaikinėms kartoms, kurių rankose ateityje atsidurs Lietuvos ir jos regionų tapatumas. Anot Prienų krašto muziejaus direktorės Lolitos Batutienės, nuomonė, jog muziejuose jaunimui nėra ką veikti, vis dar yra labai populiari, tačiau tai tėra mitas…

– Muziejus šiuolaikiniame pasaulyje. Kokia jo reikšmė?
– Muziejai šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį. Jie apibrėžia praeities ir dabarties, tradicijų ir naujovių santykį, padeda nustatyti tradicijų, tautos, paveldo, civilizacijos identiteto ribas. Juose telkiamos tradicijos, kanono, istorizmo, tautiškumo, elitinės kultūros vertybės. Muziejai yra vienas iš universaliausių instrumentų, kurie realizuoja esmines kultūros funkcijas – socializacijos, inkultūracijos, integracijos, kūrybinę, pažintinę, taip pat komunikacijos, informacijos, vertybinę ir t. t. Ypač didelę reikšmę jie turi provincijoje, kur pagrindinės kultūros institucijos yra muziejus, viešoji biblioteka ir kultūros centras.
– Jūsų nuomone, ar muziejų lankymas yra populiarus laisvalaikio praleidimo būdas šių dienų visuomenėje?
– Žmonės visuomet ieško būdų, kaip turiningai praleisti laisvalaikį, savišvietos vietų, o muziejus ir yra tokia erdvė. Lietuvos muziejuose pagausėjus edukacinių užsiėmimų, jaučiamas pagyvėjimas – lankosi ne tik mokytojai su moksleiviais, bet atvyksta ir grupės iš Trečiojo amžiaus universitetų. Ateina ir šeimos, nes suvokia, kad muziejus yra draugiška, jauki, aktuali vieta ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.
Be jokios abejonės, muziejuose turi keistis komunikacijos forma su lankytojais. Labai svarbu, kad keistųsi jų požiūris į muziejų, kad jis būtų matomas, kaip atvira, visiems prieinama institucija, muziejai turėtų siekti tapti jaukesnėmis atsipalaidavimui, savišvietai skirtomis vietomis. Ir tai susiję ne tik su ekspozicijų modernizavimu, bet ir kitais, galbūt mažiau sureikšminamais ar pastebimais aspektais. Pavyzdžiui, lankytojams teikiamų paslaugų, muziejų komunikacijos kokybe. Visuomenei siūlyčiau laisvalaikį leisti ne prekybos centruose, o muziejuose.
– O kaip muziejus vertina jaunimas?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Geriausia į jį atsakytų patys jaunuoliai. Kalbėdama apie jaunimą Lietuvos muziejuose, galėčiau pasiremti Kultūros ministerijos atlikto tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ išvadomis ir rezultatais: „muziejuose, galerijose ar parodose dažniau lankosi jaunimas iki 29 m., asmenys su aukštuoju išsilavinimu, dirbantys aukštos kvalifikacijos darbus, disponuojantys didesnėmis pajamomis, taip pat – didmiesčių gyventojai.“ Mitai, kad jaunimas nesilanko muziejuose ir kad muziejai yra neįdomūs – dar labai gajūs. Visgi, kaip matote, statistika rodo, kad situacija yra kitokia.
Be jokios abejonės, dažniausiai jaunuoliai pirmą kartą muziejaus duris praveria čia lankydamiesi su savo klasės draugais. Dažnai tai būna mokytojo suplanuota ir inicijuota veikla. Nežinau, kodėl visuomenėje tai turi neigiamą atspalvį, tačiau manau, kad lankydamiesi muziejuose jaunuoliai šiais laikais turi puikią galimybę pažinti ir suprasti savo krašto tradicijas, kultūros laimėjimus bei istorijos pagrindus. Pamatyti tam tikrus eksponatus gyvai, o ne tik vadovėlių iliustracijose. Sakoma, kad „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Jaunas žmogus muziejuose gali sužinoti daug vertingos informacijos, kurią galima panaudoti ne tik pamokų metu. Muziejai plečia jaunimo pasaulėžiūrą.
– Kokiais būdais šiuo metu muziejai pritraukia jaunimą?
– Lietuvos muziejai siekia bendradarbiavimo su švietimo įstaigomis ir turi sukaupę ilgą bendradarbiavimo su mokyklomis patirtį. Pastaraisiais metais tas bendradarbiavimas darosi vis aktyvesnis.
Dar viena didžiulė muziejų veiklos sritis, pritraukianti jaunimą, yra muziejų edukacinės veiklos. Tradiciškai daugiausia muziejų edukacines programas skiria įvairaus amžiaus moksleiviams. Dažniausiai muziejai numato programas plačiai 1–12 klasių auditorijai, specialistai stengiasi dirbti, atsižvelgdami į skirtingoms vaikų ir jaunimo grupėms būdingas suvokimo galimybes, šiuolaikinę pedagogiką bei psichologiją. Kurdami programas, muziejai bendradarbiauja su istorijos, lietuvių kalbos, geografijos, technologijų mokytojais. Dailės ir muzikinio profilio muziejai turi ištikimų pagalbininkų – tam tikrų dalykų mokytojų.
Dar daugiau mokyklinio amžiaus lankytojų muziejai sulaukė, kai 2018 m. buvo pradėta įgyvendinti „Kultūros paso“ priemonė. Kultūros pasas yra Kultūros ministerijos kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įgyvendinama priemonė, leidžianti mokiniams kartu su klase ar grupėmis valstybės lėšomis lankytis įvairiausiuose kultūros ir meno renginiuose: spektakliuose, koncertuose, parodose, pažintiniuose ir edukaciniuose kultūros užsiėmimuose.
Jame taip pat galima rasti ir penkias Prienų krašto muziejaus edukacines programas, skirtas pristatyti seniesiems lietuvių amatams – audimui ir žvakių liejimui, supažindinti su „lino keliu iki staklių“, lietuviškos duonos kepimo tradicijomis ir papročiais, sudominti pasakų pasauliu.
– Kaip manote, kas dar galėtų paskatinti jaunimą daugiau domėtis istorija, lankyti įvairias ekspozicijas?
– Istorija pirmiausia reikia pradėti domėtis nuo šeimos, giminės, kaimo, miesto ir tik paskui visos Lietuvos ir pasaulio. Mes esame lankęsi Egipte, Tailande, išvažinėję visą Europą, o Šilavote ar Skriaudžiuose nesame buvę, savo krašto istorijos nežinome ir dažnai neturime poreikio žinoti. Tai – labiau vertybinis, tradicijos klausimas. Daugelis iš mūsų dar žinome apie savo senelius – jų vardus, gimimo datas, iš kur kilę ir t.t., o ką žinome apie savo prosenelius? Dažniausiai nieko arba labai mažai. Kai aš žinau savo protėvių istoriją, žinau tuos istorinius kontekstus, su kuriais jiems teko susidurti, nejučiomis pradedu domėtis ir tos vietovės, to krašto, tos šalies istorija, nes tai jau tampa ne „kažkokia kažkokio krašto“ ar šalies istorija, o mano, mano giminės istorija. Todėl manau, kad pradžia, skatinimas domėtis istorija turėtų gimti šeimoje. Vėliau mes augame, plečiasi mūsų akiratis, norime žinoti daugiau, taip atrandame knygas, muziejus, bibliotekas ir t.t.
Be galo džiaugiamės, kai muziejų lanko jaunos šeimos su vaikais, kai atvyksta darželinukai ir pradinių klasių moksleiviai. Taip formuojamas poreikis sužinoti, atrasti, pažinti. Muziejus suprantmas ne kaip kokia nors nuobodi vieta, o kaip įdomi laisvalaikio, žaidimų, atradimų, įdomių istorijų pasakojimo vieta.
Muziejininkai sprendžia labai sudėtingus uždavinius, nes dabartiniai vaikai (Z karta) savo informacinę elgseną suformavo internete, virtualioje erdvėje ir dabar bando ją perkelti į realybę. Tad jiems reikia kurti tokius muziejinius produktus, kurie savo logika būtų panašūs į interaktyvią virtualią erdvę. Būtent dėl to moderniuose muziejuose ir rasite interaktyvius portalus, viktorinas ir įvairius aktyvius žaidimus, kurie skatina atrasti, pažinti, suprasti.
– O kaip vertinate tai, jog pastaraisiais metais vis daugiau įvairių muziejų ekspozicijų keliasi į virtualią erdvę?
– Kai kalbame apie muziejų, visų pirma turime omeny konkrečią įstaigą realiame (ne virtualiame) pasaulyje, kuri kaupia, saugo ir komunikuoja tikrą paveldą. Skaitmeninis formatas, virtuali erdvė, komunikacija internete – tik viena iš priemonių, padedančių muziejui atlikti savo misiją. Yra manančių, kad muziejus internete neturėtų visiškai atsiskleisti, nes esą žmonės nebenorės eiti į tikrą muziejų. Šis požiūris ateina iš senų laikų, kai į muziejų buvo einama pamatyti to, ko niekada nesi matęs. Bet šiais laikais pamatytas skaitmeninis atvaizdas veikia atvirkščiai – paskatina apsilankyti tikrame muziejuje.
Manau, kad jau dabar gyvename virtualioje erdvėje esančių objektų jūroje. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti „Europeaną“. Tai viena iš didžiausių pasaulyje bibliotekų, susijusių su kultūra ir istorija. Jos mastai yra net ne įspūdingi, o epiški – čia rasite informacijos apie 23 milijonus objektų iš 2200 Europos institucijų, įsikūrusių 33 šalyse.
2015 metais „Europeanoje“ buvo daugiau kaip 52 milijonai objektų, tačiau tik kiek mažiau nei 1/8 jų buvo bent kartą peržiūrėta. Vidutiniškai lankytojas „Europeanoje“ užtrunka iki 1,5 minutės, o pagal populiarumą svetainė yra apytiksliai 70 000 vietoje pasaulyje (palyginimui galime pasakyti, kad, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto svetainė yra populiaresnė už „Europeaną“ net 20 000 pozicijų). Vadinasi, kūrėjai investavo milijonus eurų, sukūrė pasaulinį portalą ir turi konstatuoti, kad jų virtualia ekspozicija naudojasi labai nedidelė europiečių dalis… Taigi, jei tikrame ar virtualiame muziejuje eksponuosime tik daiktus, bus kaip „Europeanai“. Muziejuose pasakojamos istorijos žmogų sudomina ir įtraukia daug labiau. Juk tikra žmogaus istorija yra paveikesnė už įspūdingiausią statistiką.
– Galbūt ekspozicijos internete yra vienas iš būdų pritraukti jaunąją kartą?
– Visiškai sutinku, tai yra vienas iš būdų pritraukti jaunuolius susipažinti su muziejuose saugomais eksponatais.
– Na, o kuo unikalus Prienų krašto muziejus?
– 2019 m. vasario 22 dieną, prieš metus, Prienų krašto muziejuje buvo atidarytos naujos ekspozicijos „Aukšto skrydžio žmonės“. Aštuonios naujos ekspozicijos: „Pšemeneckių namo istorija“, „Akiplėša“ (skirta kun. J. Zdebskiui), „Atviras muziejininko kabinetas“, „Miesto istorija“, „Literatūriniai Prienai“, „Krašto šviesuoliai“, „Sklandytuvų istorija“, „Išėjo broliai“ yra skirtos susipažinti su Prienų krašto istorija, kultūra, žymiais žmonėmis.
Ekspozicijos atnaujintos, įgyvendinus projektą „Prienų krašto muziejaus modernizavimas“. Projektą finansavo Europos regioninės plėtros fondas ir Prienų rajono savivaldybė, įgyvendino UAB „TerraMedia“. Kalbėdama apie šį projektą, pabrėžiu, kad muziejus pakeitė veidą, bet savo dvasios neprarado.
Kurdami atnaujinamo muziejaus koncepciją ir atsižvelgdami į muziejuje saugomus rinkinius, daugiausia eksponatų saugome dokumentų, fotografijų ir spaudos rinkiniuose, galvojome, kaip pateikti turimus eksponatus įdomiai, patraukliai, kas yra svarbiausia, kuo garsus mūsų kraštas, kuo galime didžiuotis, kaip išsiskirti šiandieniame moderniame, skubančiame ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Supratome, kad svarbiausia yra žmonės. Žmogus kuria istoriją, įvykius, nuo žmogaus veiklos, jo poelgių, siekių priklauso, kokioje aplinkoje gyvename, ką sukuriame, kokia atmosfera vyrauja visuomenėje ir aplinkoje. Todėl ekspozicijų koncepciją pavadinome „Aukšto skrydžio žmonės“. Daug žinomų, gabių Lietuvos žmonių yra kilę iš Prienų krašto, jame gyvenę ar dirbę. Daugelio jų darbai rodo, kad šie žmonės mokėjo/moka žvelgti aukščiau, plačiau, neapsiriboti nūdienos problemomis. Todėl papasakojame apie žmones, kurie iš mūsų krašto išskrido į platųjį pasaulį, tačiau didžioji jų dauguma visada mylėjo ir tebemyli savo gimtąjį kraštą.
Vienas iš pagrindinių muziejaus atnaujinimo tikslų – pritraukti kuo daugiau jaunųjų lankytojų, todėl stengtasi kurti pasakojimus, pagrįstus emocijomis. Visa tai ekspozicijose atsispindi, perteikus įvairius garsus, didelėmis nuotraukomis, vaizdine medžiaga, trumpais tekstais, viktorinomis, galimybe spėlioti, pasiklausyti muzikos, įgarsintų knygų ištraukų ir pan.
Manome, kad pagrindinį tikslą pavyko įgyvendinti. Muziejus gyvas, yra kur pasižvalgyti, sužinoti, ką veikti ir mažam, ir dideliam. Visko neišpasakosi… Į muziejų reikia ateiti. Kas domisi savo kraštu, muziejuje ras viską – nuo istorijos pradžios iki šių dienų.
– Prienų muziejus taip pat prisitaiko prie modernėjančio gyvenimo, koks yra interaktyvių parodų tikslas?
– Interaktyvi paroda nebūtinai turi būti virtualioje erdvėje. Jų tikslas – sudominti lankytoją, pristatyti jam istoriją. Ir, žinoma, tikimės, kad, peržiūrėjęs virtualią parodą, lankytojas susidomės ir apsilankys muziejuje. Virtualios parodos yra prieinamos dideliam visuomenės ratui, vis tik jos niekada neatstos įprastų parodų. O virtuali paroda gali perteikti tik informaciją. Bet kuriuo atveju tai bus tik kūrinio/eksponato skaitmeninė kopija. Visgi virtualios parodos labai parankios tiems, kas dėl didelio nuotolio, sveikatos sutrikimų, finansinių problemų ir kitų priežasčių negali apsilankyti stacionariose parodose.
– Lietuvoje paskelbus karantiną, nemaža dalis muziejų kviečia aplankyti ekspozicijas internete, ar Prienų muziejus turi virtualių parodų?
– Paskutiniuosius metus muziejus pagrindinį dėmesį skyrė naujų ekspozicijų kūrimui ir įrengimui. Na, o pirmieji metai, po ekspozicijų atvėrimo lankytojui, buvo jų testavimo metai, stebėjome lankytojus, siekėme suprasti, kas jiems patinka, o kuriuos sprendimus reikės tobulinti, labiau pritaikyti žmonių poreikiams. Taip gimė idėja sukurti muziejuje „Virtualų gidą“. Kol kas šios idėjos įgyvendinti dar nepavyko, tačiau rudenį teiksime projekto paraišką ir tikime, kad artimiausiu metu muziejus turės galimybę savo lankytojus supažindinti su muziejaus ekspozicijomis virtualiai. Muziejaus svetainėje galima aplankyti dvi virtualias parodas – „Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulko, nuo 1926 m. dislokuoto Alytuje, ulono, kraštiečio Stasio Vaicekausko (1915–1998) istorija“ bei parodą, skirtą kraštiečių žydų atminimui. Rubrikoje „Kraštiečiai“ galima rasti informaciją apie 100 iškiliausių Prienų krašto asmenybių.
– Kaip manote, ar ekspozicijų perkėlimas į virtualią erdvę nepaskatins žmonių rečiau atverti muziejų duris, ar nenutiks taip, kad pats muziejus taps muziejine vertybe?
– Mano nuomone, muziejai niekuomet nepasens ir neišnyks, jeigu mokės ir sugebės atrasti ryšį su savo lankytojų auditorija. Norėčiau pabrėžti, kad muziejaus vertė, reikšmė ir aktualumas priklauso nuo institucijos santykio su lankytojais. Manau, kad muziejus turi užsiimti savirefleksija – ar tai, ką daro muziejus, yra aktualu ir naudinga, daugiau bendrauti su savo auditorija – ko ji reikalauja, kokie jos poreikiai? Tarnavimas visuomenei turėtų būti pagrindinis bet kokios kultūros institucijos tikslas. Pavyzdžiui, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nuostatuose muziejus yra apibrėžiamas kaip nesiekianti pelno, nuolat tarnaujanti visuomenei ir jos tobulėjimui, atvira publikai institucija, kuri įsigyja, konservuoja, tyrinėja, komunikuoja ir eksponuoja žmonijos ir ją supančios aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą švietimo, studijų ir malonumo tikslais.
Rimantė Jančauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt