REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Sveikata2017 m. Spalio 15 d. 12:10

Aplakstę burtininkus, žmonės galiausiai šaukiasi kunigo

Šiauliai

Pasekmė. Tikėti prakeikimu – nėra prietaras. Prakeikimas turi pasekmių, ypač jei žmogus yra jautresnis. Gerson Rodriguez nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


17027

„Mane prakeikė sesuo. Supyko ir išrėkė, kad prakeikia. Nesu labai jautri, bet kažkaip negera pasidarė. O ką, jei dabar nelaimės pasipils? Ką daryti? Gal pas būrėją eiti?“ – į savaitraštį „Etaplius“ kreipėsi šiaulietė Janina. Kas yra prakeikimas, kaip į jį reaguoti, ką daryti, pakomentavo du vienuoliai-kunigai – jėzuitas ir pranciškonas.

Pergalė – ne po kovos, o susitaikius

Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios kunigas, vienuolis Stasys Kazėnas SJ:

– Suprantamas išgąstis, bet baimė nepadės. Sielų priešo tikslas yra mus gąsdinti, o Dievas teikia drąsą ir viltį. Tikėti prakeikimu – nėra prietaras. Prakeikimas turi pasekmių, ypač, jei žmogus yra jautresnis. Išgąstis rodo, kad žmogus neturi tvirtos atramos, vidinės stiprybės, kurią paprastai tikintysis gauna per maldą. Nors sako, kad netiki prakeikimu, bet išgąstis rodo, jog nerimas jau pasėtas.

stasys-kazenas.jpg

Tokiu atveju reikia sustiprinti santykį su Dievu per maldą ir sakramentus – eiti išpažinties ir šv. Komunijos, bet kartais vien išpažinties nepakanka. Ypač kai prakeiksmą siunčia artimi ar labai pikti asmenys. Tada reikės ateiti pas kunigą, kad jis pasimelstų, buitiškai kalbant – „nuimtų“ prakeiksmą, sukalbėdamas egzortų maldą.

Kartais prakeikimas neša labai sunkias pasekmes. Nebūtinai tai turime pajusti iš karto. Bėgant laikui pasijunta, kad prasideda nelaimės tam, kurį prakeikė.

O tas, kuris prakeikė... Pats jo elgesys parodo jo dvasinę būseną. Gal paskui žmogus ir supranta, kad pasikarščiavo – pasidavė pykčiui, pavydui, kerštui ar panašiai. O ką daryti? Melstis reikia už tą, kurį prakeikei, eiti išpažinties, atgailauti. Šauktis Dievo pagalbos reikia mums visiems, o ypač suklydus melsti, kad Dievas būtų gailestingas abiems.

Būna, kad prakeiktasis nubėga pas burtininką. Burtininkas, ekstrasensas ar pan. gal ir pasakys, kad tave prakeikė, bet jis nuimti prakeiksmo negali. Čia reikalinga kunigo, o kartais ir egzorcisto malda. Eiti pas burtininkus reiškia ieškoti svetimų dievų.

Senajame testamente Pranašas Jeremijas aiškiai pasakė, kad jei tauta atsimetė nuo Dievo, o jo laikmečiu taip ir buvo, ir garbina svetimus dievus, tai yra stabmeldystė, ir dėl to tauta bus sunaikinta. Iš tikro tada ir sekė žydams Babilonijos vergovė.

Kiekvienas galime paklausti savęs, kokiai nuodėmei aš vergauju? Ta mūsų vergovė – visokiausių formų. Noras sužinoti ateitį, lemti ir valdyti kitų gyvenimus, būti kažin kuo, tik ne savimi, užsidėti įvairių kaukių ir užmiršti, kad esu Dievo vaikas, kad Jis mane globoja ir myli, daro mus lengvai manipuliuojamais vergais. Žmogus praranda dvasios laisvę.

Daug prakeiksmo ir neatleidimo pasekmių iš giminės į giminę atkeliavo nuo 1940-ųjų. Valdžių pasikeitimas, karas, pokaris – juk buvo baisus susipriešinimas. O nepriklausomybės laikais prasidėjo žemės grąžinimai, ir vėl pasireiškė baisus susipriešinimas. Geranoriškumo ir pagalbos vieni kitiems nebeliko.

Šv. Raštas kalba apie Dievo teismą. Ir jis bus teisingas. Tai – Dievo reikalai, tad turiu palikti viską Dievui. Mano rūpestis – atleisti, priimti kitą žmogų. Jei nepajėgiu atleisti, ypač, jei tau kenkiama piktybiškai – atsiriboju. Juk turiu ir save saugoti, bet ne bloga darydamas, o atleisdamas ir atsiribodamas.

Jei naudoji jėgą, kils tik jėga. Negali prieš jėgą jėgos naudoti. Visų mūsų klausimas turi būti, ne kas laimės, o – kada mes susitaikysime.

Jei šeimoje vyras su žmona kovoja, tai ar kuris nors švęs pergalę? Pergalė yra tada, kai susitaikai. Turime eiti į susitaikymą.

Kartais galvojama, kad tikėjimas mums uždeda kančią, kryžių. Yra priešingai – mes visi turime kančios ir Jėzus ateina į mūsų kentėjimą, kad kartu su mumis tą kryžių neštų, kad padėtų mums jį nešti.

Pašventinti daiktą – atiduoti jį Dievui

Pranciškonų vienuolis, kunigas Gediminas Numgaudis OFM:

– Kai mes kviečiame kunigą pašventinti namus ar mašiną, šie daiktai tampa šventi. Šventinama tikintis, kad velnias nepristotų, kad gerai sektųsi, kad būtų ramybė, klestėtų sveikata ir taika. Tačiau vieni žmonės tam kviečiasi burtininką, kiti kunigą, treti patys, parsinešę švento vandens, namų kampus pašlaksto.

p1100602.jpg

Kai aš važiuoju šventinti namų, klausiu žmonių, kodėl jie nori pašventinti. Ar todėl, kad taip reikia, įprasta, o gal dėl prietarų? Iš tikro, pašventinti namus reiškia išpažinti Tiesą, kad namai yra Viešpaties nuosavybė. Klausiu žmonių, ar jie pasirengę atsisakyti nuosavybės teisių į namus ir jas atiduoti Dievui. Šventintuose namuose ir stengiamės gyventi taip, kad neliūdintume Dievo, kad ten gyvendami taptume panašūs į Jėzų.

Pašventini namus, o tada kipšiukas atšuoliuoja ir stebisi, kad namas baltas, gražus ir dar angelas stovi prie durų. Juk seniau čia buvo šėtono nuosavybė, o dabar angelas sako, kad šis namas – Jėzaus nuosavybė.

Bet būna, kad kipšas angelui parodo, kad tame name yra toks mažas kambariukas, kuris vis dar velniui priklauso. Ten jis turįs teisę būti. Nes žmogus kažko per išpažintį nedrįso pasakyti, kažkokia nuodėmė liko. Įlindęs pro palėpę kipšiukas ima lakstyti po visus namus – elektra ten dingsta, daiktai skraido...

Kartais mums reikia būti labai budriems, kad širdyse neliktų kokio užkampio, kad neliktų Kristaus nepaliestos vietos. Šėtonas nori, kad mes jaustumėmės susitepę, jis nori parodyti, kad esame negražūs, kad esame neverti meilės, kad galvotume, jog savo jėgomis galime kažką pakeisti, apvalyti.

O Jėzus yra įkūręs švaros tarnybą, jis pats ten pagrindinis valytojas. Niekas dūšioje nepadarys tvarkos be Jėzaus. Mums reikia jį tik įsileisti, o mes bijome. Bijome, ką jis apie mus pagalvos, kokia tai gėda, kaip mes jį galime priimti į nešvarią širdį. Tai šėtono melas, kad pats apsivalysi. Fariziejai taip galvoja, nes nepajėgūs priimti Dievo meilės. Dievas mus myli, nes jis yra meilė. O mes įpratę nuspręsti už kitą, už patį Dievą.

Pamenu, Skuodo rajone buvo atvejis – žmonės skundėsi, kad namus apsėdo velnias. Mus, tris vienuolius, pasikvietė, nes daiktai skraidę po namus, o vaikas „draskęsis“ taip, kad keli suaugę jo nulaikyti negalėję.

Klausiau, kada patys šeimos nariai išpažinties buvę. Atsakė, kad nelabai bažnyčią lanko, be Santuokos sakramento gyvena. Supratau, kad jie nepažįsta Dievo, o į mus kreipėsi lyg į eilinius burtininkus. Kiti burtininkai jiems nepadėjo, tai į Kretingos vienuolius kreipėsi, nes girdėjo, kad jie galingi.

Ne vieną tokį atvejį turėjau. Moteris gydė, gydė, būrė, būrė, neišgydė, tada sako, kad niekuo negali padėti, ir siunčia pas kunigą. Pataria vaiką pakrikštyti, ir tada vaikas pasveiks.

Būna, užsako šv. Mišias ir paaiškina, kad kažkokia dvasia įkvėpė tą padaryti. Buvo su adatėlėmis išsikvietę Barboros Radvilaitės dvasią ir ta liepusi šv. Mišias užsakyti. Neužsakau tokių Mišių, mat žmonės pasiduoda šėtono provokacijai ir taip tyčiojasi iš Dievo malonės. Jie dar ginčijasi, kad jau daugybę šv. Mišių užsakė, beveik visus pinigus joms išleido, o dabar kunigas sako tokių nelaikysiąs.

Šv. Mišios geras dalykas, jei ateini Dievo pašauktas, o ne piktosios dvasios atsiųstas. Piktoji dvasia tada atstraksės pas Dievulį ir tyčiosis, kad štai, Dievo niekas neklauso, o jai pakako pašnabždėti žmogui, tai tas net visus pinigus išleido Mišioms.

Jei netirsime savo širdies, jei netirsime savo santykio su Dievu, negerų dalykų galime padaryti.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA