Angle down Atgal

Apie septyniasdešimtmetį mininčią Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją žinojo ir Lietuvos partizanai

Prieš septyniasdešimt metų buvo pasirašytas dokumentas, pakeitęs didžiosios dalies planetos gyventojų likimus. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija įtvirtino žmogaus teisių standartus, o jos priėmimo diena – gruodžio 10 d. – tapo Tarptautine žmogaus teisių diena.

Mažai žinomas faktas, kad 1949 m. Deklaracijos principus pripažino Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, o šio dokumento principai buvo perkelti ir į LR Konstituciją. Pasitinkant Deklaracijos jubiliejų, dokumento priėmimo istoriją ir jo įtaką Lietuvai aptarėme su Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadove ir Vilniaus universiteto tarptautinės teisės dėstytoja dr. Erika Leonaite.

Kodėl tarptautinei bendruomenei buvo svarbu sutarti dėl to, kas yra žmogaus teisės? Ar lengva buvo pasiekti susitarimą dėl Deklaracijos?

Svarbu tam, kad vėliau būtų galima jas užtikrinti. Patys Deklaracijos autoriai, kūrėjai buvo atstovai iš skirtingų kultūrų ir skirtingų valstybių – kiekvienas atnešė kažką savo. Pati pirminė grupė, kuri kūrė Deklaraciją, buvo atstovai iš Australijos, Čilės, Jungtinės Karalystės, Kinijos Respublikos (dabartinio Taivano), Libano, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos ir JAV. Daug buvo ginčijamasi, diskusijos truko dvejus metus. Svarbų vaidmenį atliko JAV atstovė Elenore’a Roosevelt, kuri derino skirtingas pozicijas bei rūpinosi, kad darbas neužstrigtų ir judėtų į priekį. Rezultatas buvo pasiektas susitariant dėl kompromisų. Matyt, buvo sričių, kur nebuvo galima pasiekti susitarimo, todėl galiausiai tokios valstybės kaip Sovietų Sąjunga ir Saudo Arabija, kurios buvo įtrauktos į kūrimo procesą, jos susilaikė balsuojant dėl Deklaracijos.

Jūs minėjote, kad į diskusiją buvo įtraukti žmonės iš skirtingų kultūrų. Vis dėlto kartais galime išgirsti kritikos, kad žmogaus teisės yra pro-vakarietiškos. Kiek šis priekaištas, jūsų nuomone, turi pagrindą?

Pagrindiniai Deklaracijos autoriai įskaitant Libano, Kinijos Respublikos atstovus, buvo įgiję išsilavinimą Vakaruose. Tad, matyt, neišvengiama buvo ir vakarietiška įtaka. Kita vertus, vykusios diskusijos atskleidė, kad buvo dedamos visos pastangos, kad Deklaracija tikrai būtų visuotinė. Tikrai nebuvo, taip, kad susėdo JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos atstovai ir parengė šį dokumentą pasauliui.

Skaitant Deklaraciją, matyti, kad žmogaus teisių principai bei įsipareigojimai suformuluoti ganėtinai abstrakčiai. Abstraktumas padeda Deklaracijai būti efektyviau įgyvendintai, ar vis dėlto labiau trukdo?

Deklaracija nebuvo kuriama kaip teisiškai įpareigojantis dokumentas. Todėl abstraktumas buvo iš praktinių paskatų – ištransliuoti žinutę kuo platesniam žmonių ratui apie jų turimas teises, apie tarptautinės bendruomenės pasirengimą ginti tas teises, apie tai, kad tai yra prigimtinės teisės, kurias turi kiekvienas žmogus vien dėl to, kad jis yra žmogus, ir kad tarptautinė bendruomenė yra pasirengusi imtis realių veiksmų, kad šias teises apsaugotų. Taip pat, kad ir valstybės turi būti pasirengusios imtis realių veiksmų joms apsaugoti. O vėlesniuose sutartiniuose dokumentuose jau atsiranda tikslesnės teisinės formuluotės.

Deklaraciją siekta parengti kuo suprantamesne kalba. Pavyzdžiui, pirmojo straipsnio, kuris yra simbolinis, formuluotė šiandienos akimis gali atrodyti keistokai. Straipsnyje sakoma, kad visi žmonės „turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“. Taip buvo parašyta sąmoningai, nes žmonės geriau supras mintį, pačią idėją, jei perskaitys apie brolybę, kas yra broliškumas nei skaitydami teisinę alternatyvą, kad žmonės turi abipuses teises ir pareigas.

Kokią įtaką Deklaracija turėjo Lietuvos nacionalinei teisei?

Deklaracija ir joje įtvirtintos teisės šiandieną jau yra pripažįstamos kaip paprotinės tarptautinės teisės dalis. Visos valstybės privalo gerbti šias teises – tai yra tam tikras minimumas, į kurį valstybės turi atsižvelgti kurdamos savo nacionalinius teisės aktus bei formuodamos politiką. Ką norėčiau akcentuoti apie Lietuvą, tai svarbus faktas, kuris neretai yra pražiūrimas: Deklaracija buvo priimta 1948 m. gruodžio 10 d. ir jau po 2 mėnesių, 1949 m. vasario 16 d., Lietuvos laisvės kovos sąjūdis padarė nuorodą į šią Deklaraciją. Tai, galima sakyti, kad tokiu simboliniu būdu Lietuva prisiėmė įsipareigojimus laikytis Deklaracijos idealų tepraėjus 2 mėnesiams nuo Deklaracijos paskelbimo.

Po to, kuriant Lietuvos Respublikos Konstitucijos antrąjį skyrių „Žmogus ir valstybė“, Deklaracija tapo vienu iš įkvėpimo šaltinių Konstitucijos kūrėjams. Galime sakyti, kad Deklaracija darė įtaką rengiant mūsų visuomenės sutartį, mūsų visos teisinės sistemos pamatą. Tai, kad mes dabar turime Konstitucijos 18 straipsnio nuostatą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, irgi yra neabejotina sąsaja su Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Deklaracijos autoriai labai akcentavo, kad ne Jungtinės Tautos ar valstybės suteikia teises, tačiau žmogus turi jas iš prigimties.

Kiek, jūsų nuomone, Deklaracijos pažadas yra įgyvendintas Lietuvoje?

Kalbėdami apie žmogaus teisių gynimą, visada galime kalbėti apie skirtingus lygmenis. Ar mes žiūrime į Konstitucijos lygmenį, ar į įstatymų lygmenį, ar į institucijų praktiką, ar į konkretaus žmogaus nuostatas, požiūrius, vertybes. Jei žiūrėtume į patį aukščiausią – Konstitucinį lygmenį – tai tikrai šiandienai galime džiaugtis, nes situacija yra gera. Pratęsiant mintį apie prigimtinių teisių apsaugą, mūsų Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad negalimos Konstitucijos pataisos, kurios paneigtų prigimtines žmogaus teises. Nors 18 straipsnis yra prie tų Konstitucijos nuostatų, kur taikoma paprasta Konstitucijos keitimo tvarka – 2 balsavimai su trijų mėnesių pertrauka – bet Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ši nuostata yra viena pamatinių Konstitucijos nuostatų ir niekas negali net referendumu paneigti prigimtinių žmogaus teisių. Tai rodo labai rimtą požiūrį į prigimtines žmogaus teises.

Toliau, jei žiūrėtume į įstatymus, tai šiandienai jie irgi yra daugiau mažiau geri, kažkokių ypatingai didelių problemų nėra. Aišku, visada yra sričių, kur galima tobulėti, pavyzdžiui, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje srityje. Taip pat tikrai yra problemų, kai mes turime geras nuostatas, bet jos nėra taikomos praktikoje. Čia jau mes susiduriame su praktinio realizavimo problemomis, ką patvirtina ir dabartiniai skandalai dėl vaiko teisių apsaugos. Nors turime tinkamus įstatymus, kartais institucijoms trūksta instrumentų, resursų, galimybių, žinių, kaip reikėtų reaguoti į tam tikras situacijas. Tas pats ir su smurtu artimoje aplinkoje, įtariamųjų teisėmis, nukentėjusiųjų teisėmis bet kitomis sritimis.

Mano nuomone, daugiausia dėmesio reikėtų skirti būtent praktikos tobulinimui, švietimui. Kad nebūtų atotrūkio tarp teisės normų ir jų realaus veikimo.

Visuotinei žmogaus teisių Deklaracijai šiemet sueina 70 metų. Būtų galima tikėtis, kad žmogaus teisės yra universalios ne tik erdvės, bet ir laiko bei interesų atžvilgiu ir todėl nekintančios. Ar jos vis tiek būna politiškai kvestionuojamos?

Neabejotinai, tokių situacijų apskritai globaliu mastu neišvengiamai yra, tai dar žinoma kaip kultūrinio reliatyvizmo iššūkis. Be to, kaip sakoma, laikas – kaip spiralė, ir būna tam tikrų atsikartojimų, grįžimų atgal. Pavyzdžiui, 1995 m. be didesnių pasipriešinimų ar diskusijų Lietuva prisijungė prie Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, tačiau šiandieną mes turime didžiulį pasipriešinimą Stambulo konvencijai, nors pamatinės šių dokumentų idėjos iš esmės yra tos pačios. Bet tai, kas tuo metu neatrodė kaip problema, šiandien gali būti vertinama kitaip.

Matome įvairiausių atvejų, kai viešoje erdvėje yra abejojama tam tikromis žmogaus teisėmis, siekiama įvesti papildomus ribojimus suvaržymus. Tačiau džiugu, kad į tokias iniciatyvas dažniausiai yra veiksmingai reaguojama, kad mūsų pilietinė visuomenė, žiniasklaida sugeba greitai pastebėti mėginimus nepagrįstai suvaržyti asmens laisvę ir atkreipti į juos dėmesį. O diskusijos lygmenyje, aišku, įvairios idėjos gali egzistuoti, kol nėra, pavyzdžiui, kurstoma neapykanta – tai ir yra demokratija. Kartu demokratinė visuomenė turi būti pajėgi apginti pačią demokratijos šerdį, kuri yra pagarba kiekvieno žmogaus teisėms, mažumų apsauga nuo daugumos diktatūros. Tai yra mūsų bendra užduotis.

Minint Deklaracijos 70-ąjį jubiliejų, gruodžio 10 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje rengiamas Nacionalinis žmogaus teisių forumas. Renginyje dalyvaus per 50 pranešėjų, bus surengta 10 diskusijų, filmo peržiūra, veiks paroda. Renginys atviras visuomenei. Daugiau – http://nztf.lt/.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite