Angle down Atgal

Apie Pranciškų ir… Elzę

Penktadienį jam sukako 86 metai. Visi gyvenimo „universitetai“ – keturi Skrebotiškio mokyklos skyriai. Pusę gyvenimo dirbo kolūkio laukuose, tiek pat – statė namus. Savamokslis muzikantas, drožėjas, dailininkas, kurio darbų niekas ir niekada neeksponavo. Viskas, ką darė, buvo skirta artimiesiems, draugams ir… Elzei. 

Penktadienį jam sukako 86 metai. Visi gyvenimo „universitetai“ – keturi Skrebotiškio mokyklos skyriai. Pusę gyvenimo dirbo kolūkio laukuose, tiek pat – statė namus. Savamokslis muzikantas, drožėjas, dailininkas, kurio darbų niekas ir niekada neeksponavo. Viskas, ką darė, buvo skirta artimiesiems, draugams ir… Elzei. 

Nors šiandien viena ranka silpnesnė už kitą, nors kojos ne visuomet klauso ir galva nebe tokia šviesi kaip kadaise, jis vis dar groja ir piešia. 

Kartais pagalvoja, kad galbūt gyvenime viskas galėjo susiklostyti kitaip, bet dėl nieko nesigaili. Neturi ko gailėtis. Ir mirties nebijo. Jei kalba ar mintys pasisuka apie Giltinę, tiesiog užsikabina ant pečių armoniką ir iš visos širdies užtraukia dainą. 

Susipažinkite – tetirvinietis Pranciškus Motiejūnas. 

Lemtingas kolūkio pirmininko sprendimas 

Pirmoji pažintis su Pranciškumi buvo neakivaizdi ir labai netikėta. Joniškėlio biblioteka surengė virtualią jo piešinių parodą. Smagūs ir visiškai ne mėgėjiška ranka pieštuku piešti darbai patraukė dėmesį. Pasidarė įdomu, koks žmogus juos piešia. 

Dar viena staigmena tapo faktas, kad Pranciškus gyvena beveik mano kaimynystėje. Kone visą gyvenimą praleidęs Tetirvinuose, po žmonos mirties ir susilpnėjus sveikatai maždaug prieš pusmetį persikėlė gyventi pas Joniškėlyje gyvenančią dukrą Rimą. 

Pokalbio susitikome praeitą antradienį per patį didžiojo, šalį paralyžiavusio, snygio įkarštį. 

Man užėjus Pranciškus buvo palinkęs virš drobės. Teptuką atsargiai merkė į guašą ir, vis pakeldamas akis į priešais padėtą atverstą nuotraukų almanachą piešė tiltą. 

Pranciškus kalbėjo lėtai, atsargiai, rinkdamas kiekvieną žodį, tarsi nenorėdamas sudrumsti skaidrios laiko tėkmės. Dažnai vidury sakinio nutildavo. Iš pradžių pagalvojau, kad jis tiesiog kažko neprisimena. Tačiau užteko pažvelgti į jo gyvastimi pulsuojančias akis ir aš supratau, jog jis prisimena viską – žmones, veidus, kvapus, prisilietimus. Ir tai taip gyva, taip tikra ir nuoširdu, kad tam tiesiog nebereikia žodžių… 

– Gimiau 1935 metais Nemeikšiūnų kaime. Buvome keturiese: aš ir trys seserys – Ona, Angelė ir Pranė. Tėvelis Kazimieras buvo meistravas, varstotą turėjo. O mamos vardas buvo Elžbieta. Ir papuolė žmoną Elžbietą gauti. Tik vadinau ją Elze, nes Elžbieta skamba per grubiai… 

Kai matai žmogaus gimimo metus, suvoki, kad vaikystė ir paauglystė sutampa su vienu baisiausių mūsų tautos laikotarpiu. Bet apie tas dienas Pranciškus kalba nenoriai. Užsimena apie baisius ginkluotus vyrus, užsukdavusius į jų namus pieno bei sviesto, ir čia pat nukreipia kalbą 

– Buvau pasidirbęs pačiūžas ir kirstuką, skirtą čiuožiant pasispirti. Ir slides savo darbo turėjau. Pripildavau didžiulį katilą vandens ir virindavau lentas, kad jų galą būtų galima užriesti ir pasigaminti tikras slides! Metai ir datos tetirviniečio atmintyje susilieja į vientisą tėkmę. 

– Į Skrebotiškio mokyklą nuvedė tėtis… 

Pranciškus nutyla ir nusuka akis į už lango siaučiančią pūgą. Ir toje tylos akimirkoje telpa visas pasaulis: naujos, specialiai mokyklai surauktos naginės, vaikiškas nežinios ir jaudulio kupinas drebulys, ir tvirta tėvo ranka, kurią bus taip baisu paleisti, kai mokytoja lieps sėstis į suolą… 

Mokslai, skirtingai nei seserims, nelabai sekėsi. Bet vieną kartą nutiks kai kas labai ypatingo. 

– Trečiame skyriuje papuošiau sienlaikraštį. Nupiešiau tokią blogutę kumelytę, artoją. Uždėjau jam skrybėlę, apaviau tokiomis pat naginėmis, kaip kad aš vaikščiojau į mokyklą, ir pastačiau prie plūgo. Tėtis namie turėjo plūgą, tad žinojau jo fasoną. Nupiešiau, kaip aria pirmą vagą. Kumelytė blogutė, pavargusi, sunkiai aria. Taip sunkiai, kad net man norėjosi padėti… 

Mokytojai piešinys labai patiko. Jos žodžiai „labai gerai“ taip stipriai kris į širdį, taip mačys, kad pieštukas ir popieriaus lapas taps svarbiausiais dalykais pasaulyje. Tokie svarbūs, kad vietoj namų darbų mieliau pieš laikraščiuose matytas karikatūras ar vadovėlių iliustracijas. 

Ta pati mokytoja kartos – „Mokykitės, neskubėkite tvertis plūgo rankenos…“ Tėvai, matydami mažojo Pranciškaus aistrą, taip pat bandys padėti. Suras Šiauliuose dailininką, nuveš ten sūnų, rodys jo darbus, tarsis dėl galimybės mokytis ir ruoštis rimtesnėms dailės studijoms. 

– Jau viską buvome beveik sutarę, bet pirmininkas neleido niekur išvažiuoti. Taip ir nulėmė mano gyvenimą… 

Pranciškus nutyla ir po akimirkos, tarsi atgailaudamas prabyla: 

– Gal man buvo nelemta… Gal aš abejingas ir per mažai rizikingas… Tikriausiai nieko nebūtų buvę… Taip ir pasiliko… 

Prabėgs beveik pusė amžiaus, kol Pranciškus vėl į rankas paims pieštuką… 

„Mano Elzė…“ 

Tetirvinuose Pranciškaus namas stovi Gipiškių gatvėje. O dabar jau nebeegzistuojančiame Gipiškių kaime gyveno Elzė. Būtų galima sakyti Elžbieta, bet jūs juk žinote – taip skamba per daug grubiai. 

– Kai pradėjom draugauti, kartą atėjau pas ją ir mes sėdome žiūrėti nuotraukų albumo. Nematant ištraukiau jos fotografiją ir parsinešęs namo sėdau piešti. Mama pamatė ir klausia: „Kokią ilganosę čia paišai, bene tavo pana bus?“ – „Nežinau, gal ir bus…“ Kai nunešiau piešinį Elzei, ji labai nustebo, nežinojo, kad taip sugebu… 

 

Pranciškus ir Elzė. Viktoro Stanislovaičio nuotr.
Pranciškus ir Elzė. Viktoro Stanislovaičio nuotr.

Pranciškus trumpai nutyla. Tarsi glausdamas prie veido nematomą smuiką pakreipia galvą. 

– Ji buvo paprasta mergaitė, kaimietė iš biednos šeimos, su gražiomis, ant galvos susuktomis kasomis… Mamai labai nepatiko, labai nenorėjo, kad mes ženytumėmės, vis piršo kitas… Bet aš nepaklausiau. Mes buvome vienmečiai, susituokėme dvidešimt šešerių ir kartu gražiai sugyvendami nugyvenome 60 metų… 

Vyras ir vėl nutyla. Jo veide spindi šypsena ir aš suprantu, kad jis labai toli nuo čia. Ne vienas. Kartu su Elze. Ta pačia – vienintele, su kuria užgyveno dvi dukras –Rimą ir Vidą, su kuria kartu lankė liaudies šokius ir dainavo chore, su kuria varge ir džiaugsme, laimėje ir nelaimėje. Nepaprasta neatrasto menininko mūza. 

„Čia juk menas…“ 

Pusę gyvenimo vyras dirbo laukininkystės darbus. Melioracijai su žeme sulyginus tėviškę, šeima persikėlė į Tetirvinus. 

Kolūkio pirmininkas netruko pastebėti, kad Pranciškus – meistravas vyras ir pervedė jį į statybininkų brigadą. Iš pradžių tik maišė skiedinį, o vėliau ėmėsi medžio, statybos darbų. 

Bet jei žmogui lemta būti paukščiu, anksčiau ar vėliau jo sparnai privalo prasikalti… 

Dainavimas chore, tautiniai šokiai – tik dalis nesustabdomo saviraiškos šaltinio. 

Viktoro Stanislovaičio nuotr.
Viktoro Stanislovaičio nuotr.

– Kažkaip paėmiau į rankas armoniką. Pabandžiau vieną, antrą kartą – pavyko. Taip ir pradėjau groti. Vėliau atradau medį… Drožiau lazdas, įvairius papuošimus, paskui – skulptūras. Kartą nuvažiavau į senąsias Pasvalio kapines ir nusipiešiau bei išsimatavau ten stovinčios Dievo motinėlės su kūdikiu skulptūrą. Grįžęs namo nupjoviau prie pirties augusią vinkšną ir išdrožiau lygiai tokią pat kaip Pasvalyje. Dar stovi sodyboje, greta kitų. Kaimynai juokdavosi – „Pranas vėl medį kaip arklį apžergęs“, suprask – naują skulptūrą gamina. O aš jei jau pradėdavau, negalėdavau sustoti. Norisi greičiau pabaigti, norisi pamatyti, kuo virs pradėtas darbas. Taip įnykdavau, kad net pietų pavėluodavau. Ar dėl to nepykdavo Elzė? O ko čia pykti. Juk ne girtas namo parėjau? Čia juk menas, dėl to nereikia barti. 

„Laikas mirti, o aš…“ 

Jaunystės potraukis piešti grįžo prieš beveik du dešimtmečius. Tuomet guašu nupiešė ne vieną paveikslą. Bene brangiausias – gimtoji Nemeikšiūnų kaimo sodyba. Priešais ją maža mergaitė – pirmagimė Rima, amžinai bėganti į savo vaikystę. 

Po žmonos mirties ir atsikėlus į Joniškėlį, staiga kilo noras kaip vaikystėje piešti pieštuku. Siužetus vyras suranda knygose ar laikraščiuose, o jei labai įsijaučia, per dieną nupiešia net kelis piešinius. Žvelgiant į kruopščius, stebėtinai simetriškus darbus sunku patikėti, kad tai beveik niekuomet gyvenimo nepiešusio žmogaus darbas. Ir tuomet tūkstantąjį kartą imi klausti savęs – o kaip būtų galėjęs pakrypti Pranciškaus gyvenimas, jei ne tas nelemtas kolūkio pirmininko draudimas… 

– Jei gyvenime teliktų tik valgyti ir gulėti – tada jau amen. O dabar piešiu ir nenuobodžiauju. Piešiant reikia daug kantrybės ir ščyrumo. Bet to man tikrai netrūksta. O kai pabosta piešti – groju. 

Pranciškus kabina ant pečių seną akordeoną ir šypsosi. 

– Man jau reikia mirti, o aš groju… 

Suskamba ir nutyla kelios pažįstamos natos. 

– Viena ranka pasidarė silpnesnė už kitą, tai su armonika man dabar sunkiau. Bet jūs palaukit! 

Vyras sėdasi prie elektrinių vargonų, kažką pareguliuoja, atsikrenkščia ir kambaryje ima skrieti melodija: Ant melsvo ežero bangų / Laivelis supos be irklų / O tu sėdėjai prie manęs / Ir skynei vandens lelijas. 

Ir tame balse negirdžiu nei nuoskaudos, nei priekaištų, nei abejonės. Tai laimingo žmogaus balsas… 

Staiga erdvė prasiveria ir aš išvystu mažame kambarėlyje sėdinčias dvi sesutes. Priešais jas – armonika grojantis tėtis Pranciškus ir mama Elzė… 

Būtų galima parašyti Elžbieta, bet tuomet skambėtų grubiai…

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite