Angle down Atgal

Apie mo­te­ris ir ki­tas ste­buk­lin­gas būty­bes dis­ku­tuos Ine­ta Sta­siu­lytė ir Jur­ga Tu­ma­so­nytė

Lie­pos 30 d., ket­vir­ta­dienį, 17.30 val. Žei­mių g. 8A kie­me (Ginkū­nai) Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos ini­ci­juo­to ir LR kultū­ros ta­ry­bos bei Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dybės fi­nan­suo­ja­mo pro­jek­to „Kie­mai“ ren­gi­ny­je su­si­tin­ka ak­torė Ine­ta Sta­siu­lytė ir ra­šy­to­ja Jur­ga Tu­ma­so­nytė. Jos kalbė­sis int­ri­guo­jan­čia te­ma „Mo­te­rys ir ki­tos ste­buk­lin­gos būtybės“.

Kodėl sutikote prisijungti prie projekto „Kiemai“? Kaip Jums tokia idėja – susitikti daugiabučių namų kiemuose?

Jurga Tumasonytė: Sutikau dėl to, kad niekada nesu šitaip buvusi „Kiemuose“ anksčiau. Iki tol kiemuose esu tik žaidusi vaikystėje su kitais vaikais, trumpinusi kelią iki parduotuvės arba vedžiojusi šunį. Man patinka, kai menas, kultūra ar bendruomenės susitikimai persikelia į kitokias erdves, ne tik tas, kurios jau iš anksto apibrėžtos „kultūriškai“. Be to, į tokius susitikimus tikriausiai ateina įvairesnė publika negu toji, kuri nuolat lankosi kultūriniuose renginiuose. O tai irgi nauja, kartais smagių netikėtumų suteikianti patirtis.

Ineta Stasiulytė: Pajutau didelę atsakomybę, kai biblioteka mane pakvietė ir mano nuomonė įdomi. Aš reaguoju į tai, kas žmonėms aktualu, kas gali būti naudinga, pasinaudoju proga, kad per mane kažkas naudingo gali būti papasakota žmonėms. Jeigu aš galiu kažką pasakyti, būti naudinga – visada sutinku dalyvauti ir matau didelę prasmę.

Ar neformali aplinka gali būti palankesnė pokalbiams ir diskusijoms nei salės, arenos ir kitos tradicinės renginių vietos?

Jurga Tumasonytė: Neformali erdvė, žinoma, gali būti palankesnė intymesniems pokalbiams ir tiesioginiam žiūrovų įsitraukimui. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokie būna ten susirinkusios publikos lūkesčiai. Praėjusiais metais teko nemažai kartų apsilankyti mokyklose ir bendrauti su mokiniais. Supratau, kad mokyklinė erdvė ir netoli sėdinčios mokytojos visgi prideda tą rimtumo štampą, kurį kartais labai sunku sulaužyti, ypač jeigu norisi su mokiniais bendrauti neformaliai. Ir esu įsitikinusi, kad daugelis nedrąsiųjų ar tyliųjų būtų kitaip reagavę, jeigu būtume susitikę pasikalbėti mažiau įpareigojančioje aplinkoje. Daug kas priklauso ir nuo susirinkusių žiūrovų, nes jie yra svarbi sudedamoji renginio dalis.

Ineta Stasiulytė: Patys kiemai man yra labai gyva erdvė. Ir šitas renginys skamba kaip žinutė, kad mums visiems reikia susitikti. Ir visiškai nesvarbu, kokioje erdvėje. Kartais svarbiausi gyvenimo susitikimai atsitinka visiškai netikėtose ir nesuplanuotose vietose.

Ar pritariate idėjai, kad kultūros žmonės šiandieninėje visuomenėje turi vadovautis sena Rytų išmintimi: „Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą“?

Jurga Tumasonytė: Šiuolaikinė karta, besimaudanti virtualiame informacijos vandenyne, dažnai gerai žino, ko nori, ir pati formuojasi savo pramogų ir žinių tinklelį. Pati buvau iš tų paauglių, augusių aplinkoje, kurioje niekas per daug menu ir kultūra nesidomėjo, tad viską po trupinėlį teko susirinkti pačiai. Pamenu, kaip degančiomis akimis žiūrėdavau pirmuosius autorinio kino klasikos filmus ar nešdavausi knygų kaugę iš bibliotekos namo. Ir kokį didelį įspūdį man darydavo meno žmonės, kai išgirsdavau juos kokiame nors renginyje. Mano vaikystės draugės, su kuriomis kartu augau ir brendau, kultūra ir menu visai nesidomėjo, tad nežinau, ar menininkų atėjimas į jų kiemą jas būtų paveikęs. Galbūt. Daug kas priklauso nuo mokytojų, tėvų, kiek jie paskatina vaikus domėtis kultūra. Ir, jeigu jaunam žmogui kyla bent mažutė susidomėjimo liepsnelė, manau, kad bibliotekų, menininkų ir visuomenininkų misija čia nepaprastai svarbi. Bet žmogus turi bent truputėlį norėti būti sudomintas.

Ineta Stasiulytė: Šį pasakymą galima suprasti labai įvairiai. Tačiau kiekvienas žmogus turi laisvę atsidurti arba neatsidurti toj vietoj, išgirsti arba neišgirsti tai, kas jam sakoma. Per prievartą nieko niekam neįsiūlysi. Todėl važiuoju į susitikimą su tais žmonėmis, kurie laukia, sąmoningai supranta, kam jiems to reikia. Nėra prasmės bandyti įteigti žmonėms tai, ko jie nenori. Todėl kreipiuosi į sąmoningą, ieškančią ir norinčią rasti publiką.

Kokiuose renginiuose mėgstate lankytis? Pasidalykite rekomendacijomis su skaitytojais.

Jurga Tumasonytė: Nuo karantino pradžios nesilankiau renginiuose, didžiąja dalimi dar ir dėl to, kad vasaromis su šeima gyvename sode ir dažniau lankomės visokiuose gamtiniuose ir miškiniuose „renginiuose“. O šiaip kelias dienas per savaitę dirbu nedideliame Vilniaus senamiesčio knygyne – pas mus vis užsuka įvairių rašytojų ir kultūrininkų, tad kartais surengiame mini susitikimus, kuriuos mintyse vadinu „literatūriniais salonais“. Taip pat netrukus keliausime į Nidą, kur atsidarė Vasaros knygynas, ten bus keli knygų pristatymai. Siaubingai pasiilgau kino, teatro ir koncertų, tad kažkur tikrai greitu laiku nukeliausiu.

Ineta Stasiulytė: Šiuo gyvenimo momentu dažnai noriu ne kažką daryti, kažkur lankytis, o tiesiog sėdėti ir ramiai bendrauti. Esu labai užsiėmusi, turiu daug veiklų – spektakliai, renginiai ir visa kita. Todėl savo asmeniniame gyvenime darau pauzę ir laisvalaikį leidžiu skaitydama knygas ar poilsiaudama gamtoje.

Informaciją apie renginių ciklą ir artimiausius renginius galite sekti www.savb.lt.

 

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite