Angle down Atgal

Apie ką svajoja 42-oji Šiaulių garbės pilietė?

„Nieko apie mane nereikia žinoti, nieko aš daug nenusipelniau“, – kuklinasi Regina Vaišnorienė, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pedagogė, kanklininkė, dirigentė. Tyliai ir su meile 43-ejus metus savo darbą dirbusios mokytojos garbei šiandien Tarybos posėdžio metu skambėjo aplodismentai – ji buvo vienbalsiai patvirtinta 42-ąja Šiaulių miesto garbės piliete. Nuoširdumu žavinti moteris atvira: visą laiką stengėsi dėl mylimų Šiaulių, todėl geriausias įvertinimas – čionai gyventi ir muzikuoti likę ugdytiniai. O vietos politikams ji palinkėjo susišnekėti. „Ne pykčiu, tik gražiais žodžiais galima susišnekėti. Ir aš manau, kad visos problemos pas mus turėtų išsispręsti“, – Tarybos tribūnoje po balsavimo sakė naujoji Šiaulių miesto garbės pilietė, kuri šįvakar bus inauguruota.

Tarybos posėdyje meras sveikina ką tik patvirtintą naująją Šiaulių miesto garbės pilietę.
Tarybos posėdyje meras sveikina ką tik patvirtintą naująją Šiaulių miesto garbės pilietę.

Saldūs darbo vaisiai

Rugsėjo 2-ąją į mokyklos suolus Šiaulių švietimo įstaigos vėl sukvietė mokinius. Šventei ruošėsi ir Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje dirbanti Regina, tačiau prieš tai mielai sutiko valandėlę skirti pokalbiui. Ji nusišypso: „Anksčiau niekas nekeldavo klausimo, kad rugsėjo 1-ąją neiti į mokyklą, jei tai būdavo savaitgalis, o dabar žmonės labai liberaliai žiūri. Nors aš galvočiau, kad Rugsėjo 1-oji ir turėtų būti švenčiama rugsėjo 1 d.“

Šventės perkėlimas tėra vienas iš daugybės pokyčių, prie kurių prisitaikyti turėjo pedagogė. Visą savo gyvenimą praleidusi gimtuosiuose Šiauliuose, ji matė besikeičiantį miestą, ugdė augančias skirtingų laikų kartas. Bet per visus mokytojavimo metus sukurdavo nuoširdumu ir pasitikėjimu grįstą ryšį su kiekvienu savo mokiniu.

„Kažkada buvau jiems mama, dabar – močiutė. Aš džiaugiuosi, kad man pavyksta su jais susišnekėti. Jei kalbiesi, tikrai galima susišnekėti, bet jei rėksi, priekaištausi – jie priešinsis. O kai prie arbatos puodelio paklausi, kaip sekasi, kuo ir kaip gyvena, atsiskleidžia vaikų šiluma“, – savo sėkmingo darbo paslaptimi pasidalija R. Vaišnorienė.

Pedagogės atsidavimą įvertino mokyklos bendruomenė, pasiūliusi ją kaip kandidatę į garbės piliečius. Beje, šioje švietimo įstaigoje ji ne tik ištikimai dirba visą gyvenimą, bet ir pati kadaise sėdėjo suole. Pavadinimai ir patalpos keitėsi, tačiau Regina visada tyliai ir ramiai dirbo savo darbą, o pelnytą įvertinimą skiria visiems tautinio žanro atstovams ir, žinoma, savo mokiniams. Pašnekovė džiaugiasi, kad beveik nė vienas iš jų nenusuko nuo pasirinkto muzikos kelio: „Dabar su daugeliu savo mokinių jau esame kolegos, šiltai bendraujame, toliau skiepijame tautiškumą visam jaunimui. Mano širdis džiaugiasi, kad šitaip yra.“

Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.

Bėgti iš Šiaulių – nė minties

Pastovumą ir meilę gimtajam miestui, akivaizdu, Regina paveldėjo, o vėliau – ir perdavė savo vaikams bei mokiniams. Pašnekovės tėtis net 47-erius metus paskyrė darbui Šiaulių priešgaisrinės apsaugos tarnyboje. Galimybių išvykti į kitą miestą nestokojo nei pati Regina, nei jos vaikai, bet kraustytis kitur nebuvo minčių ir noro.

„Aš Šiauliuose jaučiuosi labai gerai. Tai man mielas miestas, čia man gera, ramu. Nenorėčiau gyventi nei Kaune, nei Vilniuje! O kad skundžiasi dėl iškastų gatvių… Tai gerai – mes atsinaujiname! Juk jei Šiauliuose gyventų vien senimas… Būtų liūdna. O aš galiu prisidėti prie to, kad jaunimas savo mintyse turėtų tautiškumo jausmą, lietuviškumą. Stengiuosi jiems tai įskiepyti. Štai dėl ko jie neišvažiavo, kodėl dirba tą patį darbą Šiauliuose arba regione“, – pasakoja pašnekovė.

Naujoji Šiaulių garbės pilietė laisvalaikiu mėgsta pasidarbuoti sode, darže, todėl negali likti abejinga plačiai diskutuojamai temai dėl kertamų medžių mieste. „Senus medžius reikia keisti. Aš suprantu, kad mums reikia žalumos, bet juk ataugs. Aš esu už atsinaujinimą. Kokie mes būsime ateityje? Turime būti gražūs, o jei medžiai dabar ligoti ar sukrypę?..“ – savo nuomonę dėsto Regina.

Beje, Šiaulių parko sutvarkymas ją ypač džiugintų: moteris prisipažįsta turinti svajonę ir netgi visai neseniai sulaukusi klausimo dėl galimybės mieste surengti Dainų šventę. „Bet kur? Erdvių kol kas neturime. O parke būtų pats geriausias variantas, jei būtų įrengta estrada“, – tikina.

Nuostaba. Kankles lietuviai vis dar sieja su liaudies dainomis, bet R. Vaišnorienė sako, kad į koncertus atėję klausytojai lieka nustebę: „Galime groti visokią muziką – ir su pučiamųjų, ir su simfoniniu orkestrais!“
Nuostaba. Kankles lietuviai vis dar sieja su liaudies dainomis, bet R. Vaišnorienė sako, kad į koncertus atėję klausytojai lieka nustebę: „Galime groti visokią muziką – ir su pučiamųjų, ir su simfoniniu orkestrais!“

Kanklės „išaugo“ iš liaudies dainų rūbo

Tiesa, nuo pat studijų muzikantė gimtajam miestui dovanojo kanklių skambesį – pirmiausia koncertavo viena, po to jau su kolektyvais. Visi pasirodymai buvo nemokami.

„Imti atlyginimą už pagrojimą? Man malonu, kad mūsų klausosi kažkas, kad galiu kažką duoti, pralinksminti, gal kas nors susidomės, pasigėrės. Tai pasididžiavimas. O dabar visi klausia: tai kiek mokės?“ – nusivylimo neslepia daugiau nei tūkstantį neatlygintinų koncertų surengusi kanklininkė.

Beje, vietoje kanklių jos rankose galėjome išvysti akordeoną – juo Regina grojo nuo šešerių. Bet apsigalvoti muzikos mokykloje paskatino pirmoji mokytoja Janina Jocienė, į pamokas atnešdavusi ir kankles. Taip po mėnesio Regina visiškai susižavėjo naujuoju instrumentu. Pašnekovė pripažįsta tebejaučianti atgyvenusį požiūrį, kad kanklės – tik liaudies dainoms groti.

„Aš didžiuojuosi, kad jomis groju. Tai lietuviškas instrumentas, bet jis tobulėjo – virto koncertinėmis kanklėmis. Tik apie jas žmonės žino mažai. Kai išgirsta koncerte, ką jos dabar gali… Galime groti visokią muziką – ir su pučiamųjų, ir su simfoniniu orkestrais!“ – teigia Regina, vadovaujanti kanklių kolektyvui „Aušrinė“.

Melodingas instrumentas neretai skamba moters namuose: ir kai vienatvėje aplanko mąslios mintys, ir kai kartu susiburia visa šeima. „Grojame daug su dukra. O anksčiau, kai buvo gyva mano mama, mes su dukryte akompanuodavome dviem kanklėmis ir visos trys dainuodavome“, – mena moteris ir priduria, kad nė viena šeimos šventė nepraeina be kanklių skambesio. Ji atvirauja atžaloms norėjusi kitokios profesijos, tačiau, matyt, genai atliko savo darbą ir nurodė muzikinę kryptį gyvenime.

„Jaunimas nori labai greito rezultato“

Nuostabu, su kokia šiluma ir pagarba mokytoja kalba ir apie savo mokinius. Daug kartų į gyvenimą išleidusi Regina neapsiriboja vien savo dėstomu dalyku: visada randa laiko pakalbinti, pasidomėti kitų mokytojų, kaip sekasi vaikams pamokose, ar su jais pačiais pasišnekučiuoti prie arbatos puodelio.

Šiuolaikinio jaunimo nepeikia, tik su liūdesiu stebi tendenciją, kad jo mieste mažėja: „Tikrai ne blogas jaunimas! Mes, mokytojai, turime stengtis skiepyti jiems, kad esame lietuviai, šiauliečiai. Aš tą ir darau. Labai norėtųsi, kad jų kuo daugiau pasiliktų čia. Blogai, kad yra drebinamas universitetas – reikia, kad ir iš kitų miestų norėtų atvykti jaunimas. O ir šeimose vaikams reikia labiau skiepyti meilę Šiauliams.“

Slopsta ir meilė tėvynei, tačiau čia, Šiaulių garbės pilietės nuomone, daugiau padirbėti turėtų bendrojo lavinimo mokyklos: „Daugiau tautiškumo puoselėjimo, mažiau kopijavimo to, ką daro kiti užsienyje. Mes turime, kuo didžiuotis, ką privalome išsaugoti ir perduoti savo vaikams. Tai mūsų tautos kultūra.“ Ji nejučia mintimis sugrįžta ir į sovietmetį.

„Tuomet buvo sunku, bet gal šiek tiek lengviau nei dabar... Mes labai gražiai apgaudavome. Pavyzdžiui, su „Jovaro“ ansambliu sudarydavome programas: reikėdavo kažko idėjiško, tai mes paimdavome estų liaudies šokį, o paskui – visas lietuviškas repertuaras, – šypsosi prisimindama Regina. – O po Dainų šventės Ansamblių vakaro visi eidavome pirmą valandą nakties Vilniaus gatvėmis ir dainuodavome lietuviškas dainas! Štai tau ir tarybiniai metai. Viduje mes buvome patriotai. Dabar patriotiškumo mažai. Anksčiau rusėjome, dabar anglėsime greitai. Mes turime jaunimui įskiepyti: aš esu lietuvis, šiaulietis, aš padarysiu kažką dėl Šiaulių. Jei kiekvienas mūsų žmogeliukas kažką padarytų, o ne lauktų, kol kažkas kitas ką nors padarys, tai mes tikrai keistumėmės į gerąją pusę. Dabar kultūros požiūriu tikrai yra sunkiau, nes mes globalėjame.“

Mokytojų streikas badė akis

Reginos gyvenimo pamatai yra nuoširdumas, pagalba, susikalbėjimas, atvirumas, pagarba, todėl jai skaudu matyti, kad dabartiniame pasaulyje labiau sureikšminami pinigai. Kitas skaudulys – trūksta susikalbėjimo net tarp išsilavinusių žmonių.

„Mokytojo profesija buvo ir bus prestižinė. Mokytojas – tai yra šventa, jis aukščiau už kitus – auklėjantis jaunąją kartą, buvo ir bus reikalingas. Bet kaip gali būti profesija gera, jei mokytojas gali streikuoti, ne kalbėti, ateiti kultūringai? Vadinasi, trūksta mokytojams kultūros“, – stebisi pašnekovė.

Kai į Švietimo ir mokslo ministeriją streikuojantys pedagogai praeitą žiemą ropštėsi per langus, reikalavo dėmesio, Regina visa tai regėjo su siaubu. „Lipti per langus, miegoti ministerijoje… Atleiskite, aš niekada šito nedaryčiau“, – sako ji.

Ji laikosi nuomonės, kad visko galima pasiekti bendraujant, kalbant, tariantis. „Mes, mokytojai, turime būti kultūringi, rodyti jaunimui pavyzdį, – prisimindama įvykius, emocijų neslepia pedagogė. – Gal aš kitos kartos žmogus, bet taip nedaryčiau… Ir man buvo labai skaudu žiūrėti.“

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite