Šią 1987 m. pastatytą užtvanką prižiūrinti – pagal Vietos savivaldos įstatymą – Anykščių r. savivaldybė ją ne kartą buvo išnuomojusi hidroelektrinei statyti. Investicijos į hidroelektrinę siektų keletą milijonų eurų, tačiau dėl mažo patvankos aukščio greičiausiai niekada neatsipirktų, todėl statyba taip ir nebuvo pradėta. Pernai nutraukta užtvankos nuomos sutartis su investuotoju, kuris nevykdė įsipareigojimų. Dabar rūpintis visa užtvankos, kurios įrenginiai per 30 metų jau susidėvėjo, ir žuvitakio priežiūra bei remontu privalo savivaldybė.

Šliuzo tipo žuvitakio eksploatavimas kainuoja nemažai lėšų, o duoda labai menką efektą. Jį numatyta rekonstruoti, pasinaudojant ES investicijomis. Tačiau ir gerai veikiančiu žuvitakiu gali pakilti tik dalis žuvų, todėl svarstoma ir alternatyva – paguldyti užtvankos skydus ir atverti laisvą kelią žuvims, o ES paramos lėšas panaudoti upės krantams sutvarkyti ir kitoms aplinkosauginėms bei estetinėms reikmėms, susijusioms su pasikeitusiomis sąlygomis nuleidus tvenkinį.

Kaip sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas, užtvankos turi didžiulį neigiamą poveikį vandens gyvūnams ir augalams. Mažėja natūralus upės apsivalymas, kaupiasi teršalai, mažėja deguonies, didėja vandens temperatūra, nyksta šaltamėgės, tauriosios žuvys. Šventoji gamtiniu ir rekreaciniu požiūriu yra viena vertingiausių Lietuvos upių. Čia neršia lašišos, aptinkama daug kitų Europoje nykstančių, saugomų gyvūnų ir augalų.

Aplinkos ministerija laikosi požiūrio, kad ūkiškai nenaudojamos užtvankos neužtikrina upės vientisumo, efektyvios žuvų ir kitų vandens organizmų migracijos, kelia pavojų aplinkai ir žmonių saugumui, todėl, pasinaudojant ES investicijomis, turėtų būti išmontuojamos.

Europoje per pastaruosius tris dešimtmečius išmontuota jau keli tūkstančiai užtvankų. Lietuvoje kol kas – nei viena. Anykščiai būtų pirmasis išlaisvinęs upę Lietuvos miestas, tačiau dėl šios užtvankos likimo pirmiausia turėtų nuspręsti patys anykštėnai.