REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Įvairenybės2018 m. Sausio 19 d. 08:41

„Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“ (I)

Marijampolė

Iš žurnalo "Autoekspresas"

Gintaras KandrotasŠaltinis: Etaplius.lt


26718

Prieš kurį laiką į rankas pateko 1932 metais išleista Dr. Šeštoko-Margerio knyga „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.

Dr. Algirdas Margeris – mūsų kraštietis, gimęs 1886 m. Vilkaviškio apskrityje. Tikroji jo pavardė – Konstantinas Šeštokas. Dar 1905 metais jis, būdamas kairiųjų pažiūrų, pasižymėjo rengdamas dvaruose valstiečių streikus. Sprukdamas nuo caro valdžios persekiojimo, 1907 m. išvažiavo į JAV. Čia iš pradžių dirbo juodą darbą fabrikuose ir kasyklose, vėliau studijavo mediciną ir 1925 m. baigė Čikagos medicinos mokyklą. Buvo aktyvus visuomenininkas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, rašė prozą. 1931 m. apsilankė Lietuvoje ir po to išleido knygą „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.


Foto galerija:

amerikiecio-ispudziai-1931-m.jpg
autobusasas-aukstadvaris-jieznas-kaunas-m.jpg
kalvarijos-autostotis.jpg
marijampole-1932m.jpg
marijampole-autobusas-kaunas.jpg

Šmaikščiai parašytoje knygoje pasakojami autoriaus įspūdžiai apie viską – valdininkus, restoranus, geležinkelius, turgus ir netgi tualetus... Kai kurios jos ištraukos turėtų būti įdomios ir šių dienų skaitytojams.

Kaip rašo pats autorius, „visų labiausiai man rūpėjo teisybė apie Lietuvą pasakyti... Stengiuosi nei girti, nei peikti, bet daugiausia objektyviai ir teisingai aprašyti viską, ką mačiau ir girdėjau“.

Valdininkai

Aprašydamas valdininkus, su kuriais ne kartą susidūrė viešnagės Lietuvoje metu, A. Margeris sako, jog „apskritai, pasirodė jie darbštūs, rūpestingi, bei atsakingi. Tik, žinoma, ne visi. (…) kai kurių, o galbūt ir daugelio, valdininkų yda – tai kyšininkavimas. (…) Kyšių ėmimas yra taip jau paprastas amatas, kad net maži vaikai apie tai žino, ir kyšio prašo.

– Tu, Algiuk, pasilik namie su tėveliu ir būk gerutis, – sako savo trejų metų sūneliui puikiai įsipuošusi ponia eiti į miestą.

– Būk gelutis? Jei duosi, mamyt, kysį, tai būsiu, – atkerta vaikutis.

– Kyšį! O kokio kyšio gi tu nori? – klausia ponia.

– Lito apelsinams pilkti, – paaiškina Algiukas. (…)

Kai kurie valdininkai taip giliai yra pasinėrę kyšiavimo dumble, kad šitais nešvariais pinigais net didelius namus yra išsistatę. (…) Klausinėjau, tyrinėjau, kodėl kyšių ėmimas Lietuvoje taip žymiai išsiplėtęs... Vieni sako, kad per mažos valdininkų algos, iš kurių išgyventi jie negali. Kiti visą bėdą verčia ant senųjų valdininkų, kurie, sako, dar neišsiblaivę nuo rusiško raugo – caro biurokratijos gyvenimo atmatų. Dar kiti kaltina nepaprastas gyvenimo aplinkybes, kurios reiškiasi, girdi, beprotišku pamėgimu panelių, ponių, automobilių, džazo ir kitokių liuksusų.“

Geležinkeliai ir traukiniai

Aprašydamas Lietuvos geležinkelius, kuriais daug keliavo, autorius stebisi, kad vagonai – nešvarūs, juose nėra net vandens rankoms nusiplauti, o traukiniai rieda labai lėtai.

„Lietuvos traukiniai, palyginti su Amerikos (kurie irgi savo greitumu pasigirti negali) negreitai tebėga. (…) Kodėl? Įsivaizduoti negaliu. Garvežiai dideli ir stiprūs; bent taip atrodo. Geležinkeliai (platieji) stambūs ir stiprūs. Tai kodėl traukiniai neparodo skubos? Tik patys greitieji, pavyzdžiui, tarp Virbalio ir Joniškio, tarp Pagėgių ir Obelių šiek tiek smarkiau įsibėga. Tarp Šiaulių ir Telšių geležinkelis, rodo, gana geras ir traukiniai nemenki. Tolumas 70 kilometrų... Vieną kartą važiavau tris valandas, kitą – pustrečios. (…) Nuo Šiaulių iki Biržų 110 kilometrų arba 68 angliškos mylios, o nuvažiuoti traukiniu reikia net pusdevintos valandos!..

...Trečios klasės vagonas. Pliki suolai atsisėsti, kieti atsigulti. Bet kur čia tegulsi, kad pilna žmonių. Ir švaros čia niekur nematyti: visur dulkės ir skrepliai. Atrodo, kad šitas vagonas seniai valytas (o gal niekados?), plautas ir dezinfekuotas...“

Visgi rašydamas apie geležinkelius autorius randa ir pagyrimo žodį – kad jie gražiai prižiūrimi, pylimai tvarkingai apželdinti, medeliais apsodinti.

Viešbučiai

A. Margeris rašo nakvojęs daugybėje viešbučių, ir jų būta visokių. Vienuose vis dar nebuvo tekančio vandens, praustis teko dubenyje. Daug kur nebuvo muilo. Tiesa, tokie viešbučiai jam pasirodė pigūs – kambarys kainavo 9 litus (90 amerikietiškų centų) už naktį. „Bet yra Kaune ir visai gerų viešbučių. Pavyzdžiui, Versalio viešbutyje už 20 litų (2 doleriu) gauni kambarį, kuriame ir puošnumo, ir komforto ligi valios yra. Vienas didelis stalas rašyti, ant jo telefonas. Kitas didelis stalas su sofa ir keliomis minkštomis kėdėmis ar pačiam naudotis, ar svečiams priimti. Bėgąs vanduo. Puiki spinta drabužiams susikabinti. Lova graži, švari ir labai smagi miegoti. (…) Ir visuose Lietuvos didesniuose miestuose, ne tiktai Kaune, yra švarių ir jaukių viešbučių. Keleiviui vargti nereikia. Tik visai mažuose miesteliuose, tai vos-ne-vos tesurandi kokį skurdų viešbutėlį ir tas pats baisiai apleistas“.

Autobusai

Šis skyrelis knygoje prasideda vaizdeliu, autoriaus pamatytu Kauno autobusų stotyje, kuri, beje, „teikia pigiausią įspūdį. Patalpos tiek autobusams, tiek žmonėms, tiek ir bagažui yra baisiai ankštos ir netikę.“

– Ar ponas į Marijampolę važioji? – puolė prie manęs nuskuręs, baisiai apsileidęs, stipriu žydišku akcentu kalbąs žmogus.

– Niu, gal ponas į Vilkaviškį važioji?

– Ponas, ponas! Mano autobusas toj važioja į Prienus, į Alytų. (…)

– Ponas, prašau į mano mašiną. Anos šoferis toks negražus. Ui, koks jis negražus!

– Niu, o tu ar gražus?! – atsikirto iš kumpos nosies, žemažiūrių akių, derlingos barzdos, sulopyto, suskretusio švarko, į žemę įsirėmusių purvinų kelnių ir visaip išklypusių, nuplyšusių pusbačių išlindusi semitiška siela...

Tai taip mane apspito centrinėje Kauno autobusų stotyje būrys konduktorių ir šoferių, kokių Jungtinėse Valstybėse ir su žiburiu nesurasi. Jie visi kartu šnekėjo, šaukė, ginčijosi, griebdami mane už rankovių, skvernų ir teršdami mano švarų paltą savo purvinais nagais.

„Brrrrr, kaip šlykštu!“ – baisisi A. Margeris tuometiniais keleivių vežėjais. Paskyręs nemažai vietos aprašyti bjauriam žydų elgesiui ir pavadinęs juos „priveligijuotais“ piliečiais, autorius toliau pereina prie pačių autobusų aprašymo.

„Braškėjimas, girgždėjimas, tarškėjimas – o-jo-jooi, nors imk ir pavydėk tam, kuris kurčias ir nieko negirdi... Nugi langų stiklai vos tebesilaiko. Viena ilga sėdynė taip išklerus, kad vietoj nebeišsilaiko, taigi, krypsta, virsta, tiesiog gula ant mano kojų. Lubos įlinkę, plyšiuotos – galbūt dėl ventiliacijos. (…)

– Jau šituo laužu, panele, tai vargiai mes bepasieksime Marijampolę, – kalbu į šalia stovinčią panelę... (…)

Klakt, klakt – paklakt! Klakt, klakt – paklakt! Pradėjo klaksėti, trinksėti mūsų autobusas.

– Na, – sakau sau, – dabar jau bus velniavos. (…) Žiūrime, vienas ratas jau vos ant ašies besilaikąs. Ašies gvintai, mat, nudilo, muterkė nusmuko, o paskui ją – ir ratas.

– Čia reikia biškį papieluoti, kitą muterkę užsukti ir bus viskas gerai, – kalba šoferis konduktoriui, tik ką iš po autobuso išlindusiam ir arklio mėšle riebiai išsivoliojusiam...“

Šiaip taip sutaisytu autobusu pasiekęs Marijampolę autorius rašo, kad ir čia buvo tampomas už rankovių, siūlant važiuot į Kalvariją, Vilkaviškį.

„Toliau, labai daug po visą Lietuvą važinėdamas autobusais, dažnai pastebėjau išdėvėtus, nešvarius, netikusius, kursuoti pavojingus autobusus ir nuskurusius, nemandagius, stačiai akiplėšiškus bei nežmoniškus konduktorius ir šoferius...“

(Bus daugiau)



REDAKCIJA REKOMENDUOJA