Tarpukario šiaulietės portretas – viešoje Linos Anušauskienės paskaitoje

Rugsėjo 27 d., penktadienį, 16 val. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) vyks vieša Linos Anušauskienės paskaita „Tarpukario šiaulietė: tarp ponios ir namų šeimininkės“. Paskaita papildys šiuo metu muziejuje eksponuojamą parodą „Tarpukario moters portretas“, skirtą Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė Lina Anušauskienė, iki šiol daugiau tyrinėjusi tarpukario Kauno mados istoriją, remdamasi Bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose saugoma tarpukariu Šiauliuose leista periodika: „Šiaulių naujienos“, „Šiaulietis“, „Mūsų kraštas“, „Momentas“ ir t. t. bei Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomu fotografiniu paveldu, pabandys atskleisti tarpukario šiaulietės portretą. Kaip atrodė šiaulietės laisvalaikis? Kas veikė jos stilių ir gyvenimo būdą?

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais nieko jau nestebino aukštojo mokslo siekiančios ir lygiai su vyrais rinkimuose dalyvaujančios moterys. Steigėsi įvairios draugijos, labdaros organizacijos, būreliai, vieniję veiklias moteris. Nors Kaunas, kaip laikinoji sostinė, ir telkė visą politinį elitą bei diktavo paryžietiškas madas, tačiau nusileisti neketino ir kiti miestai, ieškoję savo tapatumo bei sekę įkandin naujovių.

Tarpukario moteris dar balansavo tarp tradicinio šeimos moters, vaikų gimdytojos ir namų židinio sergėtojos bei laisvos, veiklios ir modernios moters vaidmenų. Laikmečio spaudoje gausu skelbimų, kviečiančių lankyti namų ruošos, vaikų priežiūros ir kulinarijos kursus. 1924 m. Šiauliuose leistame Karolio Dineikos leidinyje „Moters kūno kultūra“ rašoma: „moteriškė iš pašaukimo yra šeimynos kūrėja. Ji auklėja būsimas kartas <...>“ (p. 9)., tad, nors visuomenė ir modernėjo bei šuoliais vijosi Vakarus, tačiau dalis jos piktinosi ir priekaištavo, sakydama, kad lietuvaitė nuo seno žinoma kukliu įvaizdžiu ir paryžietiškas stilius jai nepridera. Vis dėlto, nors ir būta susipriešinimų, tačiau keitėsi ir laisvėjo mentalitetas–kilo erotiškumo kultas (erotinė fotografija; pradėtas leisti erotinis žurnalas „Aistros“; madingu tapo sportiškas įdegęs kūnas ir su tuo susijusi kurortų mada). Nieko jau nestebino rūkančios moterys, o dūmų prieblanda restoranuose buvo visiškai įprastas ir net madingas reiškinys.

Šiauliuose veikė nemažai kino teatrų („Lyra“, „Triumf“, „Fantazija“, „Palas“, „Record“, „Splendid Palace“ (vėliau pervadinta į „Kapitol“), kuriuose rodyti užsienio filmai: „Moteris, praradusi garbę“, „Mergininkas“, „Ką trokšta graži moteris“, „Meilės ekspresas“. Piliečių bei Visuomenės klubuose rengti tuo metu populiarūs kaukių baliai, karnavalai; „Loto“ klube buvo galima pasimokyti šokti, o Liaudies namuose (dab. Šiaulių kultūros centras) pasižiūrėti atvežtinių spektaklių, pvz., 1925 m. Šiauliuose gastroliavo Rygos kamerinis teatras ir rodė bent dvi dramas: „Moteriškė, kuri užmušė“ ir „Gyvenimo kaina“.

Šiauliai sparčiai augo (1926 m. – 21 387 gyv.; 1939 – 29 254 gyv.). Miestas ėmė vyrauti Lietuvos pramonėje: užėmė pirmą vietą odinių gaminių srityje, o Šiaulių „Bato“ reklamų buvo galima išvysti ir Laikinosios sostinės spaudoje bei gatvėse. Šiauliuose buvo nemažai manufaktūros krautuvių, mat gatavų drabužių įsigyti buvo galima mažai kur. Su tuo net kovota, nes užsieniniai, jau pasiūti drabužiai varžėsi su vietinių siuvėjų gaminiais ir taip atėmė iš siuvėjų darbą.

Ponios skaitė užsieninius žurnalus, jų iškarpas nešėsi pas siuvėjus, kino teatruose žvalgėsi į pasaulinio garso aktores – kopijavo jų stilių, makiažą, šukuosenas. Elitiniu miesto siuvėju laikytas Juozas Chmieliauskas, baigęs rūbų kirpimo akademiją Paryžiuje, atidarė rūbų kirpimo akademiją ne tik Šiauliuose (Bažnyčios g. 46), bet ir Kaune (Laisvės al. 18). Nenusileido ir Volfas Jalovas, baigęs kirpimo mokslus Paryžiuje: jis apsigyveno Kaune ir ten įkūrė kirpimo ir siuvimo mokyklą. Neilgai trukus, jo mokiniai siuvimo mokyklas atidarinėjo Šiauliuose (Aušros al. 54).

Taigi, ir šiaulietė nebuvo nutolusi nuo elitinių pramogų, o tam reikėjo pasipuošti: juk negalėjai kaskart pasirodyti su ta pačia suknele. Šiauliuose steigėsi kirpyklos, buvo rengiami šukavimo, blakstienų ir antakių dažymo bei manikiūro kursai. Buvo galima įsigyti vietinėse laboratorijose gaminamų kremų (pvz., laboratorijos „Galen“), bet buvo ir kolonialinės (importinės) parfumerijos ir kosmetikos. Visa tai leidžia atkurti modernėjančios, savimi pasitikinčios, madas sekančios šiaulietės paveikslą.

Renginys nemokamas. Renginio metu bus fotografuojama / filmuojama viešinimo tikslais.